Muzikinės grupės nuo simfoninių orkestrų iki džiazo grupių dažniausiai kuria melodijas sumaišydamos daugybę skirtingų muzikos dalių ar instrumentų. Tačiau kartais muzikos kūrinys pareikalaus vienam muzikantui, pavyzdžiui, trimitininkui, perimti kompozicijos muzikinį akcentą ir neštis vieną melodiją. Tokie trimito solo gali būti skambant muzikai, kurią parašė kompozitorius, arba trimitininkui improvizuojant savo partiją.
Klasikinėje muzikoje ir kitose formaliose orkestrinėse kompozicijose trimito solo paprastai rašo kompozitorius, kad ypatingas dėmesys būtų skiriamas vieno trimito skambesiui. Tai gali būti unikali melodija, kurios publika dar negirdėjo, arba pagrindinė kūrinio melodija. Šie solo yra iššūkis likusiai muzikinei grupei, nes kiti muzikantai turi groti tinkamu garsu, kad publika išgirstų visą kompoziciją, bet vis tiek leistų išgirsti vieną trimitą. Likę žaidėjai gali tyliai groti fone, kad paryškintų trimito kūrinį, arba kompozitorius gali gretinti trimito solo su kontra melodija, atliekama likusio orkestro.
Trimito solo džiazo aranžuotėse gali būti panašios iš anksto nustatytos formos arba jie gali paraginti muzikantą improvizuoti savo pasirodymą. Šiame žanre improvizacija taip pat vadinama „soliavimu“. Jei solo to reikalauja, kompozitorius paprastai rašo tik foną, kurį nori, kad grotų likusi grupė. Tada trimito solo natos tiesiog pažymimos muzikiniu rakto parašu, kuriame jam reikia improvizuoti.
Improvizuoti trimito solo kūriniai turi veikti pagal kompozitoriaus pažymėtą raktinį parašą, kad ši muzikos dalis veiktų su muzika, parašyta likusiai grupės daliai. Dėl šios priežasties solistas turi gerai valdyti skirtingus klavišų parašus, tiksliai žinoti, kurios natos yra kiekvienoje. Tai ne tik užtikrina, kad muzikantas trimito solo metu negrotų off-key, bet ir padeda panaudoti kiekvieno klavišo atributus improvizuoti įdomesnę muziką.
Tokio tipo improvizuoti trimito solo gali būti ir solo dvikovos. Paprastai tai pasireiškia fortepijonu arba stovinčiu bosu, grojančiu fonu tam tikru klavišu, o du ar daugiau trimitininkų paeiliui bando improvizuoti įspūdingesnį solo nei jų oponentai. Tai dažnai daroma minios akivaizdoje, o minios plojimų mastas naudojamas kaip balų sistema. Arba trimitininkai gali susitikti be minios ir paeiliui solouoti tarpusavyje.