Vandens terapijos pratimai – tai aerobiniai, raumenų ir jėgos lavinimo pratimai, atliekami vandenyje. Tokie pratimai apima rankų ir kojų judėjimą vandeniu įvairiais judesiais ir gali būti atliekami stovint sekliame arba giliame vandenyje. Vandens terapijos pratimų nauda yra panaši į mankštą sausumoje, tačiau poveikis kaulams ir sąnariams yra daug mažesnis, todėl tai puiki pratimų programa žmonėms, sergantiems osteoporoze, raumenų ar raiščių plyšimais, artritu ir vyresnio amžiaus žmonėms.
Šiuos pratimus galima atlikti ir be įrangos, tačiau daugumoje organizuojamų užsiėmimų naudojama bent kokia įranga, kurią paprastai pateikia instruktorius. Vandens bėgikas – tai diržas, kuris žmogų laiko vertikaliai giliame vandenyje ir leidžia rankoms bei kojoms laisvai judėti. Putplasčio makaronus ir putplasčio štangas galima laikyti rankose, kad žmogus išliktų vandens paviršiuje atliekant kojų pratimus, arba perkelti per vandenį, kad būtų padidintas atsparumas. Riešo ir kulkšnių vandens svarmenys naudojami atsparumui didinti ir raumenims auginti. Baseino dugnai gali būti slidūs arba šiurkštūs, todėl dauguma dalyvių įsigyja guminius vandens batus arba sportbačius.
Dauguma vandens terapijos pratimų prasideda ir baigiasi raumenų tempimais, atliekamais sekliame vandenyje prie baseino krašto, siekiant palaikyti pusiausvyrą. Užsiėmimai paprastai būna sekliame vandenyje atliekant aerobikos ar šokio tipo pratimus, kurių metu galima pridėti riešo ir kulkšnies svarmenis, kad padidėtų kūno rengybos sunkumas ir geriau pritaikytų treniruotes pagal dalyvių gebėjimus. Kai kurie tipiški judesiai yra ėjimas pirmyn ir atgal, bėgimas, pritūpimas ir stovėjimas, šokinėjimas keltais ir šokinėjimas aukštyn. Koordinuojančius rankų judesius instruktorius dažnai demonstruoja, kad padidintų sunkumus ir padidintų fizinį pasirengimą, tačiau jie neprivalomi, atsižvelgiant į dalyvio pasirengimo lygį. Norint išlaikyti dalyvių širdies susitraukimų dažnį tiksliniame lygyje, sunkesni aerobiniai pratimai gali būti derinami su stacionariais vandens terapijos pratimais, tokiais kaip kojų kėlimas į priekį arba į šoną arba kelių kėlimas.
Pažangesni vandens terapijos pratimų užsiėmimai bus perkelti į gilų vandenį ir juose bus naudojami plūdrumo įrenginiai, tokie kaip vandens bėgimas, makaronai ar putplasčio štangos. Kai naudojamas vandens bėgimas, tipiški pratimai yra bėgimas per gilų vandenį, judinti rankas ir kojas priešingomis kryptimis imituojant lygumų slidinėjimo judesius ir pakaitomis mojuoti rankomis ir kojomis. Naudojant makaronus ar putplasčio štangas, vandens terapijos pratimų koncentracija tampa kojose ir apima važiavimą dviračiu ar bėgiojimą bei kojų pakėlimą ir nuleidimą į priekį arba į šoną. Makaronai ir putplasčio štangos kartais perkeliami vandens paviršiumi, kad tuo pačiu metu būtų galima mankštinti rankas. Atliekant giluminio vandens pratimus, gali būti naudojami čiurnos svarmenys, kad būtų padidintas atsparumas, tačiau tik tuo atveju, jei dalyvis yra labai fizinis ir stiprus plaukikas.