Žemės ūkio politika paprastai reiškia įstatymų ir kitų teisės aktų rinkinį, kuris kontroliuoja žemės ūkio verslą. Kai kurios politikos kryptys gali būti susijusios su buitine veikla, pvz., žemės naudojimu. Kitos politikos rūšys gali būti susijusios su tarptautiniais žemės ūkio klausimais, pvz., mokesčiais.
Žemės ūkis paprastai yra labai svarbus klausimas vyriausybėms. Paprastai reikalaujama, kad žmonės patys būtų atsakingi už maitinimą. Jie vykdo savo atsakomybę pirkdami maistą. Tačiau vyriausybė paprastai yra subjektas, atsakingas už tai, kad rinkoje būtų pakankamai saugaus perkamo maisto. Siekdama užtikrinti, kad ji atliktų savo vaidmenį, vyriausybė gali bandyti pasiekti tam tikrų tikslų vykdydama įvairias žemės ūkio politikos rūšis.
Pavyzdžiui, kainodara yra sritis, kuri gali būti pernelyg jautri, kad vyriausybės paliktų tai atsitiktinumui. Tai ypač pasakytina apie pagrindinius produktus, tokius kaip ryžiai, kviečiai ar kukurūzų miltai. Šalyse, kuriose yra daug neturtingų žmonių, vyriausybės dažnai mano, kad būtina reguliuoti pagrindinių prekių kainas. Taip stengiamasi užkirsti kelią masiniam badavimui ir netinkamai mitybai. Kainų reguliavimas taip pat gali padėti sumažinti žmonių, kurie kitu atveju gali prašyti vyriausybės pagalbos, skaičių.
Mityba yra dar vienas svarbus žemės ūkio politikos akcentas. Geras valdymas paprastai apima rūpestį žmonių gerove. Ne visada vyriausybei pakanka užtikrinti, kad rinkoje būtų maisto. Vyriausybei taip pat gali tekti apsvarstyti, ar turimame maiste yra maistinių medžiagų, kurių reikia žmonėms, kad jie būtų sveiki. Tais atvejais, kai yra ribota prieiga prie įvairių maisto produktų, sodrinimas ir stiprinimas gali tapti žemės ūkio politikos klausimais.
Sodrinimo ir stiprinimo tikslas yra užtikrinti, kad maiste būtų maistinių medžiagų, kurios yra būtinos sveikam gyvenimui. Daugumos vyriausybių prioritetas taip pat yra užtikrinti, kad maiste nebūtų kenksmingų dalykų. Žemės ūkio politika gali įpareigoti naudoti tam tikras trąšas ir pesticidus, o kitas uždrausti. Taip pat gali būti įstatymai, draudžiantys importuoti tam tikrus maisto produktus iš tam tikrų vietų, nes baiminamasi, kad jie gali sukelti masines infekcijas, pvz., snukio ir nagų ligą.
Kita priežastis, dėl kurios vyriausybės gali užkirsti kelią importui, yra apsaugoti vidaus rinkas. Daugelyje šalių didelė dalis gyventojų pragyvenimui užsidirba iš žemės ūkio. Jei tos pačios rūšies užsienio prekėms bus leista užtvindyti jų rinkas, tai gali kelti pavojų milijonų žmonių pragyvenimui.
Daugelis šalių linkę teigiamai parduoti maisto perteklių tarptautinėse rinkose. Tačiau kai kuriais atvejais žemės ūkio politika apribos eksportą. Taip gali nutikti, kai bijoma, kad tam tikro maisto pritrūks.