Rinkoje yra keletas skirtingų klasių žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) vaistų, skirtų šiuo virusu užsikrėtusiems pacientams gydyti. Tai yra atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai, proteazės inhibitoriai ir sintezės inhibitoriai. Gydytojas, išsamiai įvertinęs ir aptaręs gydymo tikslus, nustatys, kurie vaistai nuo ŽIV yra tinkamiausi pacientui. Kadangi viruso iš organizmo išnaikinti neįmanoma, gydymo tikslas – slopinti replikaciją, kad būtų išvengta įgyto imunodeficito sindromo (AIDS) atsiradimo. Tai taip pat padės išvengti komplikacijų išsivystymo pacientams, sergantiems pažengusia ŽIV infekcija.
Visi vaistai nuo ŽIV yra aktyvūs tam tikru viruso replikacijos etapu, kad virusas negalėtų daugintis organizme. Kai kurie veikia neleisdami virusui patekti į ląstelę ir jos genetine medžiaga užgrobti ląstelę. Kiti leis virusui patekti į ląsteles, tačiau bandydami daugintis sukurs kliūtis. Virusas suklaidins vaistą kaip savo genetinio kodo dalį ir sukurs klaidingas kopijas su įdėklais iš vaisto.
Yra keletas atvirkštinės transkriptazės inhibitorių rūšių. „Branduoliai“ yra nukleozidų arba nukleotidų atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (NSTI ir NATI). Šie vaistai trukdo atvirkštinės transkriptazės fermentui, kurio virusas turi daugintis. Kitas pavyzdys yra „ne branduoliniai ginklai“ arba nenukleozidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (NNATI). Vaistų veiksmingumas gali priklausyti nuo paciento sergančio ŽIV tipo; virusas yra kelių potipių, kurie linkę būti endeminiai skirtinguose regionuose.
Proteazės inhibitoriai trikdo proteazę – kitą fermentą, kurio virusas turi pasidaryti savo kopijas, o sintezės inhibitoriai arba patekimo inhibitoriai neleidžia ŽIV patekti į ląsteles. Šie vaistai nuo ŽIV nesuteikia virusui galimybės pradėti daugintis palaikant priešišką aplinką organizme. Kita ŽIV vaistų grupė, žinoma kaip integrazės inhibitoriai, taip pat apsunkina ŽIV patekimą į ląsteles ir su jomis susirišimą, kad jis negalėtų kolonizuoti ląstelių ir padidinti paciento virusų kiekį.
Taikydamas antiretrovirusinį ŽIV gydymą, gydytojas paprastai skiria dviejų skirtingų klasių vaistus, kad būtų galima nukreipti virusą iš kelių pusių. Pacientai turi laikytis gydymo režimo. Periodiškai gali prireikti koreguoti dozes, kad atitiktų kintančius paciento medicininius poreikius. Kitas susirūpinimas dėl vaistų nuo ŽIV yra infekcijų, tokių kaip tuberkuliozė ir hepatitas C, problema, dėl kurios gydymas gali būti sudėtingas. Dėl šių infekcijų gali prireikti keisti gydymo režimą arba atidžiau stebėti.