Brangakmeniai, taip pat žinomi kaip brangakmeniai, yra mineralai arba uolienos, kurios tampa kolekcionuojamos, kai yra pjaunamos arba briaunuotos ir poliruojamos. Daugelis jų dažniausiai naudojami papuošaluose.
Šie akmenys gali atsirasti natūraliai arba imituoti laboratorijoje. Natūralūs akmenys išeina tiesiai iš žemės arba kasyklų ir yra supjaustomi arba briaunuojami iki norimos formos ir dydžio. Jie dažniausiai yra populiariausi tarp kolekcininkų ir vartotojų, taip pat ir patys brangiausi. Laboratorijoje modeliuojamos versijos kuriamos laboratorijoje. Šie dirbtiniai akmenys vis dar gali būti laikomi brangakmeniais, tačiau juos lengviau įsigyti ir paprastai jie yra pigesni nei natūralūs analogai.
Taip pat yra organinių brangakmenių, įskaitant gintarą, kuris gaminamas iš suakmenėjusios medžio dervos; ir srovę, kuri yra anglies forma. Kai kurie brangakmeniai yra per minkšti arba trapūs, kad juos būtų galima naudoti papuošaluose, pavyzdžiui, vieno kristalo rodochrozitas. Nors jų negalima naudoti papuošalams, jie eksponuojami muziejuose, o dėl savo grožio ieškomi kolekcininkų.
Gemologai naudoja technines specifikacijas, kad atskirtų akmenis. Pirmas dalykas identifikuojant brangakmenį yra cheminė sudėtis. Pavyzdžiui, deimantai gaminami iš anglies, o rubinai – iš aliuminio oksido. Dauguma brangakmenių iš tikrųjų yra kristalai, kurie pagal kristalų sistemą skirstomi į kubinius, trigoninius arba monoklininius.
Šie akmenys taip pat skirstomi į skirtingas grupes, rūšis ir veisles. Pavyzdžiui, rubinas yra raudonoji korundo rūšis, priklausanti špinelio arba hematito grupei. Kita vertus, smaragdas, akvamarinas, biksbitas, gošenitas, heliodoras ir morganitas yra berilio mineralų rūšys.
Brangakmenių suskirstymas į šias grupes padeda nustatyti jų sudėtį, spalvą ir kilmę. Jie taip pat turi lūžio rodiklį, dispersiją, savitąjį svorį, kietumą, skilimą, lūžį ir blizgesį. Kiekviena iš šių savybių yra svarbi vertinant akmens vertę.