Saugos teisės aktai apima daugybę skirtingų įstatymų, susijusių su sauga, įskaitant darbo ir darbo saugą, maisto saugą ir eismo saugą. Tokio tipo teisės aktų pobūdis ir apimtis labai skiriasi įvairiose šalyse. Dėl to saugos teisės aktai gali uždrausti arba reglamentuoti tam tikrą veiklą ar praktiką vienoje šalyje, tačiau kita šalis gali leisti, kad ši praktika būtų visiškai nereglamentuojama jokiais teisės aktais.
Profesinės sveikatos ir saugos įstatymai ir taisyklės dažnai kuriami reaguojant į nelaimingus atsitikimus darbo vietoje arba įvykius, dėl kurių galima susižaloti ar mirti. Kai kurios šalys tam tikras pramonės šakas sveikatos ir saugos srityje reglamentuoja griežčiau nei kitos šalys. Tačiau daugelis šalių yra priėmusios tarptautinius darbuotojų sveikatos ir saugos standartus, bent tam tikra forma. Tarptautinė darbo organizacija ir Pasaulio sveikatos organizacija pastaruosius šešiasdešimt metų dirbo kartu, kad sukurtų bendrus sveikatos ir saugos standartų apibrėžimus, kurių visų bendras tikslas – kuo labiau apsaugoti darbuotojus nuo pavojų darbo vietoje.
Pagrindinis maisto saugos teisės aktas Jungtinėse Valstijose yra Federalinis maisto, vaistų ir kosmetikos įstatymas su pakeitimais, padarytais Maisto saugos modernizavimo įstatymu. Šis teisės aktas reglamentuoja daugumą Amerikos maisto ir vaistų saugos aspektų. JAV Maisto ir vaistų administracija yra federalinė agentūra, atsakinga už maisto saugos reglamentų leidimą ir maisto bei vaistų saugos teisės aktų vykdymą apskritai. Tarptautiniu lygiu Tarptautinė standartizacijos organizacija sukūrė tarptautinių standartų rinkinį visoms organizacijoms, patenkančioms į bet kurią maisto grandinės dalį, apibrėžtą ISO 22000: 2005 Maisto saugos vadybos sistema. Daugelis šalių maisto saugos tikslais priėmė visus ISO 22000 standartus arba jų dalį.
Skirtingai nuo profesinių pavojų ir maisto saugos teisės aktų, eismo saugos teisės aktai valstybėse ir šalyse labai skiriasi. Jungtinėse Valstijose kiekviena valstija yra atsakinga už savo saugaus eismo įstatymus. Pavyzdžiui, maksimalus greičio apribojimas vienoje valstybėje gali visiškai skirtis nuo greičio kitoje valstybėje. Nacionalinės organizacijos, pvz., Nacionalinė valstybės įstatymų leidėjų konferencija ir Nacionalinė greitkelių eismo saugumo administracija, taip pat bendradarbiauja, kad išstudija ir rekomenduotų eismo saugumo įstatymus, kuriuos turėtų priimti valstybės. Be to, Nacionalinė greitkelių eismo saugumo administracija, vadovaujama Nacionalinio eismo ir motorinių transporto priemonių saugos įstatymo, turi teisę nustatyti ir stebėti tam tikrus motorinių transporto priemonių ir eismo saugos standartus.