Pagal standartą, sukurtą 1970 m., paprastai yra keturios antiaritminių vaistų klasifikacijos, įskaitant natrio kanalų blokatorius, antisimpatinę nervų sistemą slopinančius vaistus, kalio kanalų blokatorius ir kalcio kanalų blokatorius. Pirmoji klasė paprastai dar skirstoma į a, b ir c kategorijas, atspindinčias silpną, vidutinį ir stiprų blokavimo gebėjimą. Kita grupė kartais vadinama V klase arba įvairia. Kai kurie antiaritminiai vaistai gali būti priskirti daugiau nei vienai kategorijai, nes jie sukelia daugiau nei vieną veiksmą.
I klasės antiaritminiai vaistai arba natrio kanalų blokatoriai koreguoja aritmijas, prisijungdami prie kanalų, leidžiančių patekti į natrio jonus, ir juos blokuodami. Šis veiksmas sukuria ilgesnę ramybės fazę, kol ląstelės tampa jautrios susitraukimų stimuliacijai, arba pailgina laikotarpį, per kurį ląstelės gauna stimuliaciją prieš sukeliant susitraukimą. Gydytojai paprastai vadina šias fazes efektyviu ugniai atspariu periodu (ERP) ir veikimo potencialo trukme (APD). Šios klasifikacijos vaistai gali pailginti vieną arba abi fazes, tačiau paprastai jie neturi įtakos širdies elektros laidumo audiniui. Prokainamidas, lidokainas ir propafenonas yra I klasės natrio kanalų blokatorių, kurie gali būti naudojami skilvelių tachikardijai ar prieširdžių virpėjimui gydyti, pavyzdžiai.
Beta adrenoblokatoriai, priklausantys II antiaritminių vaistų klasei, paprastai jungiasi prie elektros laidumo audinio ir kitų širdies audinių beta-adenoreceptorių, užkertant kelią neurotransmiterių epinefrino ir norepinefrino prisitvirtinimui. Kai kurie vaistai blokuoja β1 ir β2 receptorių vietas, o kiti blokuoja tik β1 vietas. Neuromediatorių prieigos blokavimas paprastai sumažina arba pašalina simpatinės nervų sistemos stimuliaciją. Šis veiksmas paprastai sulėtina širdies susitraukimų dažnį, kontroliuodamas susitraukimo ir elektros laidumo lygį. Atenololis, karvedilolis ir propanololis yra beta blokatoriai, kuriuos gydytojai gali naudoti širdies priepuoliams, hipertenzijai ir tachikardijai gydyti.
Kalio kanalų blokatoriai, kuriuos sudaro III klasės antiaritminiai vaistai, jungiasi prie nelaidžių audinių kanalų, leidžiančių kalio jonams išeiti iš ląstelės. Šis veiksmas ne tik pailgina atsipalaidavimo fazę (ERP), bet ir prailgina laiką, kurio reikia ląstelėms, kad jos būtų tinkamai stimuliuojamos ir susitrauktų (APD). Šie veiksmai kontroliuoja tachikardiją, užkertant kelią priešlaikinei stimuliacijai, kurią sukelia nenormalūs trigeriai. Kai kurie šios grupės vaistai atlieka daugiau nei vienos klasės veiksmus. Amiodaronas, nors ir laikomas kalio kanalų blokatoriumi, taip pat pasižymi I, II ir IV klasės vaistų savybėmis, o sotalolis taip pat yra beta blokatorius.
IV klasės antiaritminiai vaistai, žinomi kaip kalcio kanalų blokatoriai, veikia laidžius ir nelaidžius širdies audinius kartu su kraujagyslių lygiaisiais raumenimis. Šių kanalų blokavimas paprastai neleidžia kalcio jonams patekti į ląstelę, o tai sukelia atsipalaidavimą. Šis veiksmas paprastai lėtina širdies susitraukimų dažnį, mažindamas laidumo greitį ir susitraukimo lygį. Diltiazemas, nifedipinas ir verapamilis yra kalcio kanalų blokatoriai, kuriuos gydytojai gali skirti krūtinės anginai, prieširdžių virpėjimui, tachikardijai ar hipertenzijai gydyti.
Adenozinas ir digoksinas priklauso įvairiems arba V klasės antiaritminiams vaistams, kuriuos gydytojai dažnai vadina širdies glikozidais. Šie vaistai, kaip ir kiti antiaritminiai vaistai, veikia širdį, tačiau tai daro neblokuodami jonų. Paprastai jie sulėtina arba sumažina širdies laidumą, nors digoksinas taip pat pailgina ugniai atsparų laikotarpį. Širdies glikozidai gali būti skiriami tachikardijai ar prieširdžių virpėjimui.