Ekonomikos srityje gausu įvairių tipų makroekonominių modelių, skirtų skirtingiems tikslams pasiekti. Į skirtingas klases įtraukiami paprasti teoriniai modeliai (STM), empiriniai prognozavimo modeliai (EFM), dinaminiai stochastinės bendrosios pusiausvyros (DSGE) modeliai ir agentais pagrįsti skaičiavimo ekonomikos (ACE) modeliai. STM makroekonominius modelius paprastai sudaro paprastos diagramos ir (arba) lygtys, kuriomis siekiama apibūdinti visą ekonomiką. EFM modeliuose daugiausia naudojami istoriniai duomenys ir stebėjimai, siekiant prognozuoti būsimus makroekonominius rezultatus. Tokie modeliai kaip DSGE apima sistemas, kuriomis siekiama numatyti ekonominės politikos pokyčių poveikį, o ACE modeliais siekiama suprasti makroekonominius santykius, šiek tiek detalizuojant mikroekonominiu lygmeniu.
Makroekonominiai modeliai, tokie kaip STM, yra sudaryti iš diagramų ir (arba) lygčių ir yra susiję su keliais kintamaisiais. Tai apima bendruosius rodiklius, tokius kaip bendrasis vidaus produktas (BVP) ir nedarbo lygis. STM modeliai apima investicijų taupymo/likvidumo pirmenybės pinigų pasiūlos (IS/LM) modelį ir Mundell-Fleming modelį. Pavyzdžiui, IS/LM modelio pagrindinė funkcija yra parodyti, kaip palūkanų normos yra susijusios su realia prekių ir paslaugų sektoriaus bei pinigų rinkos produkcija.
EFM modeliai sukurti taip, kad būtų naudojami statistiniai metodai, bandant numatyti galimus scenarijus. Šie modeliai naudoja istorinius duomenis, kad įvertintų ir suprastų ryšį tarp skirtingų makroekonominių kintamųjų. Nors STM modeliai daugiausia susiję su suvestiniais visos ekonomikos rodikliais, EFM modeliai kartais pateikia detales. Tai darydami jie gali, pavyzdžiui, tirti užimtumo ir investicijų tam tikroje pramonės šakoje santykius.
Tokiuose modeliuose kaip DSGE yra dvi pagrindinės priešingos sistemos. Vienas žinomas kaip tikrojo verslo ciklo modelis, o kitas – Naujojo Keinso DSGE modelis. Tikrasis verslo ciklo modelis susideda iš makroekonominių modelių, pagrįstų teorija, kuri, be kitų faktų, teigia, kad verslo ciklo svyravimus didžiąja dalimi lemia tikri sukrėtimai. Ekonomikoje tai yra netikėti ir nenuspėjami įvykiai, turintys neigiamą arba teigiamą poveikį ekonomikai. Naujoji Keinso DSGE sistema remiasi modeliais, daugiausia paremtais teorija, kad vyriausybės ir centriniai bankai turėtų įsikišti į ekonomiką, kai reikia, kad stabilizuotų ekonominę aplinką.
Galiausiai, AKF modeliai bando suskaidyti makroekonominius santykius į labiau į pramonę orientuotus mikroekonominius santykius. Šie modeliai identifikuoja atskirus ekonomikoje veikiančius agentus, tokius kaip namų ūkiai ir įmonės. Iš esmės modeliai tiria minėtų agentų sąveiką. Iš esmės, ištyrus daug veiksnių sąveikų, atskiri rezultatai gali būti derinami su kitais, kad būtų sukurti bendri makroekonominiai santykiai, kuriuos vėliau galima ištirti. Be to, pastebima, kad dauguma makroekonominių modelių turi savo stipriąsias ir silpnąsias puses, todėl ekonomistai nuolat juos tobulina, siekdami sustiprinti stipriąsias puses.