Vožtuvų protezavimas dažniausiai implantuojamas atliekant atvirą širdies operaciją. Jie leidžia chirurgams atkurti reguliarų kraujotaką širdyje po to, kai vožtuvas buvo pažeistas dėl ligos. Vožtuvų keitimo operacija dažnai atliekama, kai žmogui yra užsikimšimas, dėl kurio kraujas negali tekėti į vieną širdies kamerą iš kitos. Kraujas kartais teka atgal, todėl dažnai reikia vožtuvo keitimo operacijos, kad būtų išspręsta problema. Yra įvairių rūšių šių protezinių vožtuvų, kurie gali būti pagaminti iš biologinio audinio arba mechaninių komponentų.
Vožtuvų protezavimo operacijos metu implantuojamas mechaninis prietaisas gali būti įvairių formų. Vienas iš jų yra narvelinis rutulinis vožtuvas, kuris buvo pirmasis tipas, kuris buvo implantuotas žmonėms. Paprastai jame yra silicio rutulys, kuris juda metalinio narvelio viduje, reaguodamas į kraujospūdį. Kai širdis susitraukia, rutulys paprastai juda atgal, kad uždarytų vožtuvą. Produktas dažnai sukelia kraujo krešėjimą, todėl paprastai reikia didelių vaistų dozių, kad būtų išvengta tokių problemų.
Pakreipiamieji diskiniai proteziniai vožtuvai paprastai turi apskritą mechanizmą, vadinamą okliuzatoriumi, kuris valdomas metaliniu statramsčiu. Metalinis diskas paprastai atidaro ir uždaro vožtuvą, kad širdis galėtų pumpuoti kraują iš vienos kameros į kitą. Kitas tipas yra bileaflet vožtuvas, turintis dvi dalis, kurios dažniausiai sukasi aplink prietaiso statramsčius. Žmonėms, kuriems implantuotas šis protezinis vožtuvas, dažnai reikia mažiau vaistų nuo krešėjimo; prietaisas paprastai labiau reaguoja ir į kraujotaką.
Mechaniniai proteziniai vožtuvai paprastai yra patikimi ir gali tarnauti ilgai. Dauguma jų gali veikti ilgiau nei 30 metų. Tačiau biologinis vožtuvas paprastai trunka nuo 12 iki 15 metų, tačiau paprastai nereikia, kad pacientas vartotų vaistus nuo krešėjimo. Toks prietaisas gali būti pagamintas iš gyvūnų, pvz., kiaulių ar karvių, audinių arba iš kitų audinių, pavyzdžiui, perikardo, širdį supančio ląstelių sluoksnio. Kartais žmogaus vožtuvai išsaugomi, kad juos būtų galima implantuoti ir pacientams.
Protezinius vožtuvus, pagamintus iš dirbtinių medžiagų, paprastai sunku stebėti atliekant įprastinius tyrimus, tokius kaip ultragarsas, o biologinius taip galima pamatyti. Kiti vožtuvų stebėjimo testai apima specialų echokardiogramos tipą, taip pat spalvų ar spektrinio vaizdo gavimo metodus. Reguliarus stebėjimas paprastai reikalingas tuo atveju, jei būtinas vožtuvo protezavimo taisymas ir siekiant išvengti pavojingų prietaiso problemos pasekmių.