Rūkymas, aplinkos cheminių medžiagų poveikis, riebi dieta, infekcija ir senėjimas yra ligos vystymosi rizikos veiksniai. Jei įtariamas šlapimo pūslės vėžys, gydytojas gali naudoti įvairius diagnostinius tyrimus, įskaitant pilvo kompiuterinę tomografiją (KT), ultragarsą, šlapimo pūslės biopsiją ir šlapimo tyrimą. Kiti diagnostiniai tyrimai gali būti cistoskopija, intraveninė pielograma (IVP) ir šlapimo citologija. Šlapimo pūslės vėžio tyrimai gali patvirtinti naviko buvimą, esamų ląstelių tipą ir vėžio stadiją.
Pirmieji šlapimo pūslės vėžio tyrimai pirmiausia yra atrankos testai. Jei pacientas skundžiasi tokiais simptomais kaip kraujas šlapime, dažnas šlapinimasis, skausmas šlapinimosi metu arba apatinės nugaros dalies skausmas, gydytojas pirmiausia atliks fizinę paciento apžiūrą, kuri apima tiesiosios žarnos ir dubens tyrimą, kad patikrintų, ar nėra gabalėlių. Šlapimo tyrimas bus atliktas siekiant aptikti ir išmatuoti šlapimo junginius, įskaitant kraujo ir (arba) infekcijų buvimą. Šlapimo tyrimas negali patvirtinti šlapimo pūslės vėžio diagnozės, tačiau gali atmesti kitas galimas simptomų priežastis.
Norint patikrinti, ar nėra nenormalių ląstelių, galima atlikti šlapimo citologinį tyrimą. Gavus šlapimo mėginį, jis tiriamas mikroskopu. Patologas šio tyrimo metu galutinai nenustatys šlapimo pūslės vėžio, tačiau rezultatai gali padėti gydytojui, kai naudojami kartu su kitų šlapimo pūslės vėžio tyrimų ir procedūrų rezultatais.
Ultragarsinis šlapimo pūslės tyrimas gali aptikti navikus ar kitus galimus kraujavimo iš šlapimo takų šaltinius. Jis taip pat gali aptikti inkstų patinimą, o tai gali reikšti, kad yra navikas, blokuojantis šlapimo tekėjimą šlapimtakiuose. Ant pilvo uždedamas keitiklis, skleidžiamos aukšto dažnio garso bangos, kurios sukuria vidaus organų vaizdą. Tyrimas yra neinvazinis ir gali būti atliekamas gydytojo kabinete.
Pilvo kompiuterinė tomografija yra diagnostikos testai, kurių metu rentgeno spinduliai sukuriami skerspjūvio pilvo srities, įskaitant šlapimo pūslę, vaizdai. Per plaštakos ar dilbio veną į organizmą įleidžiami kontrastiniai dažai. Pacientas įdedamas į kompiuterinės tomografijos aparatą, guli ant nugaros, iškėlęs rankas virš galvos, kad netrukdytų vaizdams gauti. Skaitytuvo viduje rentgeno spindulys sukasi ir pateikia keletą vaizdų, vadinamų pjūviais. Kompiuterinė tomografija gali aptikti mažesnius inkstų ar šlapimo pūslės navikus, nei jų negalima aptikti ultragarsu.
Gydytojas taip pat gali atlikti labiau specializuotą rentgeno formą, vadinamą intravenine pyelograma. Šioje serijoje tiriami inkstai, šlapimtakiai ir šlapimo pūslė naudojant kontrastinį dažą jodo pagrindu, kuris švirkščiamas į veną. Suspaudimo diržas gali būti naudojamas kontrastinei medžiagai išlaikyti inkstuose. Prieš paskutinį vaizdą paciento bus paprašyta pasišlapinti, kad būtų užtikrinta, jog šlapimo pūslė pakankamai ištuštėtų.
Jei visi šie šlapimo pūslės vėžio tyrimai rodo, kad reikalingas labiau invazinis tyrimas, cistoskopijos metu bus atliekama šlapimo pūslės biopsija. Plonas vamzdelis, prijungtas prie fotoaparato ir šviesos šaltinio, per šlaplę patenka į šlapimo pūslę. Cistoskopas naudojamas apžiūrėti vidines šlapimo pūslės sieneles ir paprastai turi įrankį audinių mėginiams paimti, kuriuos galima ištirti mikroskopu, kad būtų galima nustatyti vėžio ląsteles. Cistoskopijos pranašumas yra tas, kad procedūra gali aptikti mažus, plokščius pažeidimus, kurie gali būti nematomi naudojant kitus metodus.
Patvirtinus šlapimo pūslės vėžio buvimą, vėžio stadijai nustatyti gali būti paskirtas KT skenavimas arba magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimas. Kiti šlapimo pūslės vėžio tyrimai gali apimti kaulų nuskaitymą arba krūtinės ląstos rentgenogramą. Šie tyrimai gali patikrinti, ar nėra metastazių, ty vėžio plitimo į kitus organus.