Kokie yra socialinių NVO tipai?

Nevyriausybinės organizacijos (NVO) paprastai yra ne pelno organizacijos, kurios siekia padėti visuomenei taip, kaip vyriausybės negali. Socialinės NVO dažniausiai dirba visai visuomenei, nors kai kurios iš šių organizacijų gali dirbti konkrečių grupių vardu. Įprasti tipai apima socialines viešąsias paslaugas, tarptautinę gerovę ir vyriausybės remiamus subjektus. Kiekvienas tipas padeda asmenims pasiekti tam tikro tipo tikslą; kai kuriais atvejais socialinės NVO gali geriau paskirstyti išteklius, nes trūksta vyriausybės biurokratijos. Šios organizacijos taip pat skatina savanorius padėti įvairiuose projektuose, kurių metu asmenys iš esmės padeda asmenims.

Viešąsias paslaugas teikiančios socialinės NVO yra būtent tai, kaip skamba – subjektai, teikiantys paslaugas visai visuomenei, nesvarbu, ar tai būtų vietinė, ar nacionalinė. Šios organizacijos gali turėti tikslą skatinti valstybės tarnybos dvasią arba kurti pilietinę visuomenę tarp asmenų. Trumpai tariant, šių socialinių NVO tikslai dažniausiai yra altruistiniai ir gali viršyti vyriausybių standartus. Direktorių valdyba paprastai veikia kaip šių NVO vadovybė ir pasirenka tikslus arba skiria išteklius, reikalingus užduotims atlikti. Šių tipų organizacijose galima rasti tam tikrą vyriausybės finansavimą.

Tarptautinės gerovės NVO yra dar vienas įprastas organizacijų tipas, kuris gali patekti į platų socialinių NVO apibūdinimą. Šios organizacijos dirba konkrečiai skatindamos demokratiją ar kitus altruistinius tikslus kitose šalyse. Daugeliu atvejų socialinės NVO veikia demokratinėje ar kitoje stabilizuotoje šalyje; jų tikslas – skleisti demokratiją šalyse, kurios neturi tokios laisvės. Kad būtų sėkminga, tarptautinė gerovės NVO gali turėti kelias vietas arba partnerius. Pavyzdžiui, namų bazė pradinėje šalyje taip pat gali turėti vietas tose šalyse, kuriose ji veikia.

Vyriausybės remiami subjektai yra socialinių NVO forma, kuri tam tikrose operacijose glaudžiai bendradarbiauja su vyriausybe. Kai kuriais atvejais dėl šių organizacijų vyriausybės darbas tampa patrauklesnis tiems visuomenės nariams, kurie gali būti niūrūs visos vyriausybės atžvilgiu. Pavyzdžiui, vyriausybės gali skirti lėšų tam tikroms darbo rūšims, o lėšos bus skirtos konkrečioms socialinėms NVO iki galutinio tikslo arba projekto pabaigos. Valdžia gali kontroliuoti šių organizacijų darbą labiau nei kitų rūšių NVO visuomenėje. Tai gali būti ir gerai, ir blogai, nes dauguma NVO paprastai nori dirbti už vyriausybės kontrolės ribų, kad skatintų tinkamą visuomenę.