Suaugusiųjų prieraišumo sutrikimas yra terminas, vartojamas apibūdinti emocinę disfunkciją žmogaus, kuris negali užmegzti intymių, rūpestingų ryšių su kitais. Disfunkcija gali pasireikšti kaip artimų santykių atmetimas arba nuolatinis jų poreikis. Daugelis suaugusiųjų prieraišumo sutrikimo požymių sutampa su kitais, pvz., ribinio asmenybės sutrikimo, požymiais. Sutrikimo, vengiančio arba atmetančio intymumo, požymiai yra perdėta kitų kritika, ginčytinas elgesys ir kitų pykčio provokavimas. Tie, kuriems labai reikia santykių, gali būti savininkiški, pavydūs ir labai priklausomi nuo savo partnerių.
Elgesio modeliai, kurie nuolat blokuoja bet kokią meilės santykių galimybę, gali rodyti prieraišumo sutrikimą. Toks elgesys dažniausiai yra savisaugos mechanizmai, užkertantys kelią intymumui. Kitoje spektro pusėje žmogus, kuris nepaprastai trokšta santykių, gali ir neturėti šios problemos, bet gali naudoti prisirišimus kaip būdą kovoti su nesaugumu. Daugelis iš šių asmenų rizikuoja prarasti savo partnerius dėl nuolatinių artumo reikalavimų.
Yra keturi išskirtiniai prisirišimo stiliai: saugus, nebijantis-vengiantis, atmetantis-vengiantis ir nerimastingas-susirūpinęs. Du iš šių stilių – baimės vengiantis ir nerimastingas – susirūpinęs – laikomi prieraišumo sutrikimu. Bijoję-vengiantys žmonės bijo santykių ir atsiriboja elgdamiesi šaltai, beasmeniai ir nuošaliai. Jie elgiasi destruktyviai, siekdami atstumti kitus. Nerimą keliantys asmenys reikalauja nuolatinio partnerio patikinimo, nenori leisti savo partneriams jokios asmeninės erdvės ir gali nuolat abejoti savo partnerių ištikimybe.
Teoriškai šis nesugebėjimas užmegzti saugių santykių kyla iš vaikystės įvykių. Vaikai, kurie buvo skriaudžiami, buvo palikti arba kurių tėvai buvo emociškai nutolę, gali augti ir turėti problemų kuriant sveikus santykius. Vaikas, užaugintas globos namuose arba siunčiamas iš vieno giminaičio pas kitą, suaugęs gali pastebėti, kad turi problemų dėl pasitikėjimo ir tikėjimo partnerio pastovumu. Suaugusiesiems, turintiems prieraišumo sutrikimą, kyla pavojus, kad vaikai taip pat turės tokį sutrikimą.
Suaugusiųjų prieraišumo sutrikimo gydymas apima terapiją ir, galbūt, seansus su psichiatru. Dažnai terapija apima ir grupines, ir individualias konsultacijas. Terapeutai gali naudoti vaidmenų žaidimą, kad padėtų pacientams įveikti trauminius vaikystės įvykius. Jei pacientas turi partnerį, partnerio taip pat gali būti paprašyta dalyvauti konsultacijose.