Yra keturi tipiški ir pagrindiniai viešosios politikos proceso žingsniai:
nustatyti problemą,
formuoti politiką,
įgyvendinant politikos pakeitimą ir
vertinant rezultatą.
Kiekvienas veiksmas paprastai atliekamas nurodyta tvarka, siekiant įsitikinti, kad procesas atliktas teisingai. Daugeliu atvejų šie „žingsniai“ paverčiami ciklu, o kiekvienas veiksmas kartojamas, kai atsiranda pokyčių; kai politika vertinama, pavyzdžiui, ji gali atskleisti naujų problemų, kurias reikia spręsti. Apskritai viešosios politikos procesą galima vertinti kaip veiksmus, kurių imasi vyriausybė, siekdama veikti visuomenės vardu.
Nors politikos procesui paaiškinti vartojama terminija gali skirtis, kiekvienas proceso žingsnis yra orientuotas į tą patį bendrą tikslą. Pats procesas taip pat kartais gali skirtis, atsižvelgiant į atitinkamą politiką. Nepaisant šių skirtumų, pažvelgus į bendruosius veiksmus, kurių dauguma vyriausybių ar vyriausybinių įstaigų laikosi daugeliu atvejų, galima suprasti, kaip procesas apskritai veikia.
Problemos nustatymas
Pirmas žingsnis viešosios politikos procese – apibūdinti problemą. Tai apima ne tik problemos egzistavimo pripažinimą, bet ir problemos bei jos priežasčių išsamų tyrimą. Šiame etape reikia nustatyti, kiek visuomenė yra informuota apie problemą, nuspręsti, kas dalyvaus ją sprendžiant, ir apsvarstyti, kokios priemonės yra prieinamos sprendimui pasiekti. Atsakymai į tokius klausimus dažnai padeda politikos formuotojams įvertinti, kokių politikos pakeitimų reikia, kad būtų išspręsta nustatyta problema. Darbotvarkę – kokios problemos sprendžiamos – gali nustatyti visuomenė, specialių interesų grupės arba vyriausybės pareigūnai.
Problemos sprendimo politikos suformulavimas
Nustačius ir išnagrinėjus problemą, gali būti suformuluota arba kuriama nauja viešoji politika. Šis žingsnis paprastai pasižymi valdžios atstovų, interesų grupių ir atskirų piliečių diskusijomis ir debatais, siekiant nustatyti galimas kliūtis, pasiūlyti alternatyvius sprendimus, išsikelti aiškius tikslus ir išvardinti veiksmus, kurių reikia imtis norint juos pasiekti. Ši proceso dalis gali būti sudėtinga, todėl prieš surašant politiką dažnai prireikia kompromisų. Sukūrus politiką, atitinkamos institucijos turi su ja sutikti; silpnesnė politika gali būti sėkminga, o stipresnė, kuri tiesiogiai sprendžia problemą, gali neturėti pakankamai paramos, kad gautų pritarimą.
Politikos pakeitimo įgyvendinimas
Turi būti įgyvendinta nauja politika, kuri paprastai reikalauja nustatyti, kurios organizacijos ar agentūros bus atsakingos už jos įgyvendinimą. Tai yra trečiasis viešosios politikos proceso žingsnis, kuris gali būti sudėtingas, jei žmonės, kuriems pavesta vykdyti politiką, nėra įsipareigoję jos laikytis. Vykdant politikos kūrimo žingsnį gali būti padaryta kompromisų, kad būtų priimta politika, su kuria nesutinka tie, kurie galiausiai turi padėti ją įgyvendinti; todėl mažai tikėtina, kad jie jį veiksmingai įgyvendins. Kad šis žingsnis būtų sėkmingas, taip pat reikalingas aiškus bendravimas ir koordinavimas bei pakankamas finansavimas.
Politikos pokyčių poveikio įvertinimas
Paskutinis viešosios politikos proceso etapas, žinomas kaip vertinimas, paprastai tęsiasi. Šis žingsnis paprastai apima tyrimą, kaip naujoji politika buvo veiksminga sprendžiant pradinę problemą, dėl kurios dažnai reikia papildomų viešosios politikos pokyčių. Tai taip pat apima turimų lėšų ir išteklių peržiūrą, siekiant užtikrinti, kad būtų galima išlaikyti politiką. Istoriškai šis žingsnis ne visada buvo traktuojamas kaip labai svarbus, tačiau politikos formuotojai vis dažniau randa būdų, kaip užtikrinti, kad įvertinimui reikalingos priemonės būtų įtrauktos į kiekvieną viešosios politikos proceso etapą.