Jungtinėse Amerikos Valstijose asmenys ir kai kurios įmonės, kurios stengiasi įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus, turi galimybę pateikti bankroto bylą. Priklausomai nuo prašomo iškelti bankroto rūšį, reikalavimai bankrutuoti šiek tiek skiriasi. Pagrindiniai kvalifikaciniai veiksniai yra pajamų prieinamumas ir dydis, skolos dydis ir skolos rūšis. Kai kuriais atvejais taip pat yra gairių, susijusių su gyvenamąja vieta ir nuosavybės teise. Kitos šalys, kuriose galimas bankrotas, turės skirtingą specifinę kvalifikaciją, tačiau daugeliu atvejų svarstomi veiksniai bus panašūs.
Labiausiai paplitę fiziniams asmenims prieinami bankroto paraiškų tipai yra 7 ir 13 skyriai. 13 skyriaus paraiškos yra prieinamos tik asmenims, o ne korporacijoms ar bendrijoms. Pateikiant pagal šį planą skolos suma yra ribojama. 2011 m. ribos buvo 360,475 1,081,400 USD (USD) neužtikrintos skolos ir XNUMX XNUMX XNUMX USD užtikrintos skolos.
Kitas 13 skyriuje numatytą bankrotą lemiantis veiksnys yra pajamų prieinamumas. Pareiškėjas turi gauti nuolatines pajamas, o tų pajamų dydis turi būti pakankamas įprastoms namų ūkio išlaidoms. Papildoma bankroto kvalifikacija pagal 13 skyrių apima pareiškėjo reikalavimą gauti kredito konsultacijas per teismų patvirtintą kredito konsultavimo centrą.
Kvalifikacijos teikti bankroto bylą pagal 7 skyriaus bankroto įstatymus neriboja fizinių asmenų teisės. Korporacijos ir bendrijos taip pat turi teisę pateikti dokumentus pagal 7 skyrių, tačiau tik asmenys gali gauti skolą pagal planą. Išrašymas atleidžia pareiškėją nuo atsakomybės už į paraišką įtrauktą skolą. Kaip ir 13 skyriuje, pareiškėjas turi priimti ir dalyvauti kredito konsultacijose kaip programos dalis.
Taikant 7 skyriaus planą, skolos sumai, kuri gali būti įtraukta į bankroto bylą, nėra jokių apribojimų. Reikalavimai pajamoms taip pat skiriasi nuo 13 skyriaus. Pagal 7 skyrių pateiktą paraišką pajamų sąlyga nėra. Tiesą sakant, jei pareiškėjas turi pajamų, gali būti taikomi apribojimai. Bankroto teismai naudoja gana sudėtingą formulę, vadinamą lėšų patikrinimu, kad nustatytų pajamų kvalifikavimą.
Pirmoje pajamų patikrinimo dalyje palyginamos kandidato iškelti bankrotą vidutinės mėnesinės pajamos su valstybės, kurioje pateikiamas pareiškimas dėl bankroto, pajamų mediana. Paprastai pajamų lygis turėtų būti mažesnis nei mediana. Tais atvejais, kai pareiškėjo pajamos viršija pajamų medianą, taikomas antras testas. Antroji pajamų testo formulės dalis matuoja peticijos pateikėjo disponuojamas pajamas, siekiant nustatyti, ar jos nesiekia tam tikros ribos. Galiausiai disponuojamos pajamos palyginamos su neužtikrintos skolos suma ir nustatomas tinkamumas.
Nagrinėjant pajamas, susijusias su bankroto iškėlimu pagal 7 skyrių, paprastai įtraukiamos ir pareiškėjo sutuoktinio gautos pajamos. Išimtis yra tada, kai pora pateikia atskiras mokesčių deklaracijas ir išlaiko atskirus namus. Taip pat neįtraukiamos pajamos, gautos iš socialinio draudimo išmokų.