Vienas iš pagrindinių valdžios principų yra teikti viešąsias gėrybes, dažnai siūlant paslaugas, kurios dėl masto ar kainos negali būti išreikštos privačiai ar individualiai. Šių paslaugų administravimas ir valdymas paprastai vadinamas viešąja tvarka. Yra keletas viešosios politikos klausimų, kurie tradiciškai yra svarbesni ir prieštaringesni už kitus.
Kai kurios seniausios ir nesenstančios viešosios politikos problemos yra visuomenės sveikata, visuomenės gerovė, policija ir priešgaisrinės tarnybos bei transportas. Ankstyvosios civilizacijos, tokios kaip Graikija, Roma ir Viduriniai Rytai, kovojo su viešųjų paslaugų teikimu, pvz., gėlo vandens tiekimu ir kelių tiesimu. Šios senovės bendruomenės turėjo ne tik spręsti tokių paslaugų teikimo logistikos klausimus, bet ir pasiekti sutarimą, kaip už jas mokėti. Paprastai tai buvo daroma apmokestinant.
Laikui bėgant išsivystė kiti viešosios politikos klausimai. Nuo Viktorijos laikų visuomenė išaugo sanitarijos, ryšių infrastruktūros, masinio transporto ir daugelio kitų technologijų dėka sukurtų paslaugų paklausa. Kita XXI amžiaus problema yra aplinkosauga ir tausojimas, ypač energijos srityje.
Šiais laikais viešoji politika virto akademine ir profesine sritimi, kuriai galima gauti daugybę aukštųjų laipsnių. Tie, kurie studijuoja viešosios politikos klausimus absolventų lygmeniu, gali įgyti magistro ir daktaro laipsnius šioje srityje. Tada jie gali eiti į daugybę skirtingų profesijų. Taip pat yra viešosios politikos specialistų asociacija, žinoma kaip Viešosios politikos analizės ir valdymo asociacija.
Viešosios politikos klausimai nėra tik viešai išrinktų pareigūnų sritis. Kadangi vis daugiau pinigų ir kitų išteklių skiriama viešosioms išlaidoms, vadinamieji specialieji interesai – nuo pelno nesiekiančių labdaros organizacijų iki privataus sektoriaus grupių – lobizuoja įstatymų leidėjus, kad jie priimtų jų tikslams naudingus teisės aktus. Kiti lobistai taip pat bando pažaboti viešąsias išlaidas ir sumažinti mokesčius.
Plečiantis internetui ir įvairioms jo tiesioginio bendravimo formoms, dalyvavimas viešosios politikos klausimais tapo vis labiau demokratizuotas. Susirūpinę piliečiai gali prieiti prie daugelio tų pačių duomenų šaltinių, kaip ir įstatymų leidėjai bei lobistai, ir kurti paprastų žmonių judėjimus už arba prieš bet kurį klausimą, dėl kurio jie labai jaučiasi. Kai anksčiau diskusijos dėl viešosios politikos buvo apribotos tik valdančiajai klasei, dabar beveik kiekvienas, turintis nuomonę, gali pasverti ir padėti formuoti rezultatą.