Įprasta ir galbūt instinktyvu, kad berniukai, mergaitės ir net suaugusieji reitinguoja savo kūnus, palyginti su kitais. Tai dažnai sustiprėja vidurinėje mokykloje, kai po sporto pamokos dažnai prireikia nusiprausti po dušu ir pradeda siautėti hormonai, tačiau įtaka apie save prasideda daug anksčiau. Ši savybė gali sukelti nepasitenkinimą kūno įvaizdžiu, kai veidrodyje matomas kūnas netelpa į tai, kas socialiai priimtina. Šio prasto kūno įvaizdžio priežastys gali būti įvairios – nuo plonų figūrėlių, mėgstamų žiniasklaidoje ar žaisluose, iki neigiamų kitų komentarų – netgi komentarų, kurių neketinama įskaudinti.
Nuo ankstyvos vaikystės vidutinis žmogus susiduria su įvairiomis įtakojančiomis žiniasklaidos priemonėmis, ugdomas reklamoje, televizijoje ir filmuose, kuriuose modeliai ir aktoriai, taip pat naujienų pranešėjai ir net politikai laikosi aukšto fizinio vienodumo standarto. Įprasta praktika, net 2011 m., yra tokia, kad žemo ūgio vyrai filmuojant ar fotografuojant stovi ant dėžės šalia aukštesnių moterų. Žiniasklaidos atstovų išvaizda – nuo reklamos iki populiarių filmų – reguliariai keičiama apšvietimu, makiažu ir „natūraliąja atranka“, kad būtų sukurtas idealių savybių rinkinys, kurio žmonės gali jausti, kad privalo laikytis. Dauguma žiūrinčiųjų šiuos vaizdus neatitiks standartų, sukeldami kūno vaizdo nepasitenkinimą.
Asmens šeima ir socialinis tinklas taip pat didžiąja dalimi yra atsakingi už asmens įvaizdžio, neigiamo ar teigiamo, formavimą ar bent sustiprinimą. Tai gali atrodyti taip pat nekalta, kaip tėvai vaikui sako: „Reikia pradėti mankštintis“ arba „Šiek tiek raudonumo pagyvintų jūsų skruostus“. Tai taip pat gali kilti iš klasės draugų, kurie gali erzinti: „Kur tu apsikirpai? Dubenų gamykla? Jie taip pat gali pasiūlyti pašaipų, išryškinančių neigiamas asmens savybes, pavyzdžiui, nutukusio žmogaus pavadinimas „riebiu“ arba kitaip nei kiti atrodantis „keistuolis“.
Stresas yra dar vienas galimas nepasitenkinimo kūno įvaizdžiu pirmtakas. 2009 m. Australijos nacionalinio universiteto atliktas tyrimas atskleidė, kad stresas yra dažnas prastos savigarbos veiksnys. Nerimas dėl ateities ar dėl to, kaip gali būti įvykdytos rytojaus užduotys, gali paskatinti žmogų laikyti save nepakankamu. Rūpesčių, sukeliančių stresą, taigi ir sumažėjusią savivertę, tipai yra įvairūs ir gali skirtis priklausomai nuo įvairių veiksnių, tokių kaip lytis, amžius, socialinė klasė ir pajamos.
Savigarba ir kūno įvaizdis eina koja kojon. Prasta savigarba gali išsivystyti dėl nepasitenkinimo kūno įvaizdžiu, ir atvirkščiai. Nors savivertė kyla iš vidaus, ją sustiprina tėvai, bendraamžiai ir net žiniasklaida. Nuoširdžiai kam nors pasakius, kad jis ar ji yra „gražus“, ypač kai to žmogaus pasitenkinimas savimi yra žemas, gali pagerinti savigarbą. Kartais dėl klinikinės būklės, tokios kaip depresija, žmogus gali būti linkęs formuoti nepasitenkinimą savo kūno įvaizdžiu. Tokiais atvejais terapija, įvairūs vaistai ir net dvasinės praktikos, tokios kaip meditacija ar malda, gali būti naudingos gerinant savivertę.