Ilgainiui daugelis žmonių mano, kad žmonijai reikės daugiau erdvės. Nors tikėtina, kad Žemėje gali tilpti daug daugiau milijardų žmonių be susigrūdimo – tol, kol bus padidintas žemės ūkio produktyvumas ir pereinama prie atsinaujinančios energijos – galiausiai žmonėms gali tekti gyventi ne planetoje. Akivaizdžiausias tokios kolonizacijos taikinys yra Marsas, kuris yra tik 60% toliau nuo Saulės nei Žemė, ir yra vienintelė vidinė planeta be Žemės, kurios temperatūra ir slėgis yra švelnus. Marso paviršiaus plotas sudaro apie 29% Žemės paviršiaus – plotą galima palyginti su visų žemynų, įskaitant Antarktidą, plotu. Kai kurios pagrindinės Marso teraformavimo schemos apima temperatūros ir atmosferos slėgio pakėlimą planetoje bei būdų, kaip išleisti vandenį ir deguonį, paieška.
Hipotetinis kitos planetos panašėjimo į Žemę procesas buvo vadinamas terraformavimu, o Marso reljefo formavimas yra dažnai minima galimybė diskusijose apie reljefo formavimą. Kad Marsas taptų tinkamas žmonėms ir žemiškajai gyvybei, būtinos trys pagrindinės modifikacijos. Pirma, atmosferos slėgis turi būti padidintas, nes slėgis Marso paviršiuje yra tik apie 1/100 Žemės paviršiaus. Atmosferai taip pat reikėtų pridėti deguonies. Antra, atmosfera turi būti šilta. Šilta atmosfera ištirpdytų didelius vandens ledo kiekius Marse ir išspręstų trečiąją problemą – vandens nebuvimą.
Marso reljefo formavimas, sukuriant jo atmosferą, gali būti inicijuotas pakėlus temperatūrą, o tai paskatintų planetos didžiules CO2 ledo atsargas pakylėti ir tapti atmosferos dujomis. Dabartinė vidutinė temperatūra Marse yra -51 °F (-46 °C), o žemiausia -125 °F (-87 °C), o tai reiškia, kad visas vanduo ir daug anglies dioksido yra visam laikui užšalę. Atrodo, kad lengviausias būdas pakelti temperatūrą yra į atmosferą patekus dideliais kiekiais CFC – chlorfluorangliavandenilių, itin veiksmingų šiltnamio efektą sukeliančių dujų – tai būtų galima padaryti siunčiant raketas, pripildytas suslėgtų CFC, susidūrimo su Marsu kursu.
Po smūgio CFC dreifuotų visoje Marso atmosferoje ir sukeltų šiltnamio efektą, dėl kurio pakiltų temperatūra, dėl to CO2 sublimuotų ir toliau atšiltų bei kauptųsi atmosfera. Dujų sublimacija sukeltų didžiulius vėjus, kurie sukeltų didelius kiekius dulkių dalelių, kurios dar labiau šildytų planetą tiesiogiai sugerdamos Saulės spindulius. Po kelerių metų didžiausios dulkių audros nuslūgs, o planeta galėtų tapti tinkama tam tikrų rūšių dumbliams ir bakterijoms, kurios būtų visos kitos gyvybės pirmtakės. Aplinkoje be konkurentų ir daug CO2 jie klestėtų. Tai būtų didžiausias žingsnis formuojant Marsą.
Laikui bėgant dumbliai ir bakterijos pasklis po planetą, paversdamos žemę žalia, o tai sumažintų Marso albedo arba atspindžio gebą ir taip sugertų dar daugiau šilumos. Ilgainiui daugelyje vietovių temperatūra viršytų vandens užšalimo tašką, o atmosferos slėgis dėl visų išsiskiriančių dujų padidėtų, kirsdamas tą magišką liniją, kur tampa įmanomas skysto vandens susidarymas. Šiuo metu žmonėms planetoje prireiktų tik deguonies bako, kad išgyventų lauke. Ilgainiui dideli deguonies kiekiai gali išsiskirti apdorojant paviršiuje esančius metalų oksidus. Marso teraformavimas gali užtrukti dešimtmečius ar net šimtmečius, tačiau daugelis mano, kad nauja erdvė, kurią jis mums suteikė, būtų to verta.