Mirties stadijos paprastai reiškia įvairius etapus, kuriuos mirštantis žmogus išgyvena ruošdamasis mirčiai, turint pakankamai laiko pasiruošti. Šie etapai taip pat pelnė Kubler-Ross modelio pavadinimą Elizabeth Kubler-Ross vardu. Jos septintojo dešimtmečio pabaigoje išleistoje knygoje „Apie mirtį ir mirtį“ buvo aprašyti penki skirtingi etapai, kuriuos išgyvens dauguma žmonių, susidūrę su galutine diagnoze. Nuo to laiko modelis buvo pritaikytas aptarti žmones, gedinčius dėl kažkieno kito mirties, arba daugumą žmonių, atsidūrusių sielvarto situacijose, ir kyla ginčų dėl to, kiek etapų iš tikrųjų yra.
Kubler-Ross apibrėžime yra penki mirties etapai:
Atsisakymas
Pyktis
Derybos
Depresija/sielvartas
Priėmimas
Neigdamas žmogus reguliariai neigia sielvarto ar mirtinos ligos egzistavimą. Po to gali kilti pyktis, kai žmogus įsiuto dėl to, kad jam gali nutikti toks niokojantis dalykas. Derybos yra etapas, kai žmonės savo elgesiu tikisi pakeisti sielvarto situaciją arba išvengti artėjančios mirties. Sielvartas ir depresija dažniausiai atsiranda tada, kai žmogus supranta, kad derybos nepavyko. Galiausiai žmogus sutinka, kad mirtis įvyks arba kad buvo patirta netektis, ir gali padėti kitiems tai priimti.
Įprasta klaidinga nuomonė, kad per šias mirties stadijas egzistuoja linijinė progresija, tačiau tai nebūtinai yra tiesa, ypač kai modelis taikomas sielvarto situacijoms. Be to, žmonės gali patirti daugiau nei vieną etapą vienu metu. Neigimas ir pyktis gali egzistuoti kartu, arba derybos gali paskatinti depresiją ar sielvartą. Net kai žmogus pasiekia paskutinę „priėmimo“ stadiją, tikrai gali būti momentų, kai grįžtama į kitas stadijas, priklausomai nuo to, kiek laiko žmogus turi gyventi. Žmonės yra sudėtingos būtybės ir tikrai gali reaguoti į daugiau nei vieną emocinę reakciją ir netgi vienu metu išlaikyti priešingas emocijas.
Nors bėgant metams kilo ginčų dėl to, ar egzistuoja daugiau etapų, Kubler-Ross modelis išties gerai atsispiria psichologinei mirties ir sielvarto analizei. Klaidingai manoma, kad tokias stadijas išgyvena tik mirštantieji arba patyrę didelę netektį. Akivaizdu, kad tai netiesa, ir lengva pastebėti, kad šie etapai veikia žmonėms, patyrusiems nedidelius pokyčius arba net vaikams, kurie prarado augintinį ar mylimą gyvūno iškamšą. Kai kurie pasiūlė, kad frazė „mirties stadijos“ iš tikrųjų turėtų būti vadinama „sielvarto etapais“, nes dauguma netektį patiriančių žmonių išgyvena šias stadijas mažomis ar didelėmis dalimis.
Daugelis yra susipažinę su etapais, bet vėlgi reikia pabrėžti, kad daugumai žmonių, ypač patiriančių didžiulį praradimą, jos nėra linijinės. Tiesą sakant, susipažinimas su etapais gali sukelti problemų, kai žmonės sielvartauja, nes gali tapti nerimastingi, pikti ar prislėgti, nes negali pereiti į kitą etapą arba pasiekti galutinį – priėmimą. Kaip ir daugeliui dalykų, sielvartas reikalauja laiko, mąstymo ir proceso, o šie etapai yra tik įvairių emocijų, kurios gali kilti ir kurios gali užtrukti ilgai, modeliai.
Taip pat reikėtų suprasti, kad paskutinis etapas, priėmimas, nereiškia, kad dingo visas sielvartas. Gali būti, kad jis pasiekė tokį lygį, kuriame žmogus gali atnaujinti daugumą gyvenimo aspektų, tačiau įskaudinimas gali ir toliau egzistuoti. Pavyzdžiui, nė vienas iš tėvų niekada nenustoja liūdėti dėl vaiko mirties, tačiau jis gali išmokti ją priimti ir suskirstyti tą sielvartą, kad visapusiškai dalyvautų gyvenime. Šie etapai nereiškia, kad jiems pasibaigus sielvartas ar skausmas baigiasi, tačiau žmogus gali išmokti susidoroti su šiuo skausmu sudėtingesniais būdais.