Viena iš svarbiausių egzistencializmo temų yra individo ir egzistencijos, kaip esmės ar žmonijos pirmtako, svarba. Toks dėmesys individui veda prie papildomų temų, susijusių su laisvės ir pasirinkimo svarba tam asmeniui, o tai sukelia nerimo ir baimės jausmą, pagrįstą tokia asmenine atsakomybe. Beprasmiškumas yra svarbus, nes šios kitos egzistencializmo temos rodo, kad niekam nėra įgimtos prasmės ir kad ją turi sukurti individas. Tai dažnai siejama su absurdu dėl žmonijos vietos beprasmėje visatoje.
Įvairias egzistencializmo temas gali būti sunku spręsti kartu, todėl pažvelgus į kiekvieną atskirai, procesas gali supaprastėti. Individualumas ir egzistavimas yra vienos iš svarbiausių temų ir paprastai padeda lengviau suprasti kitas. Egzistencija dažnai yra orientuota į daugiau nei į daikto „esmės“ idėją. Asmuo kaip individas yra svarbus vien todėl, kad jis ar ji egzistuoja, o jo „esmė“ vystosi bėgant laikui per gyvenimą, o ne kaip iš anksto egzistuojanti jo egzistencijai būdinga sąlyga.
Iš šių dviejų egzistencializmo temų laisvė ir pasirinkimas tampa lemiančiais šios egzistencijos elementais. Kadangi daiktams nėra įgimtos esmės, visatai nėra įgimtos moralės, todėl kiekvienas asmuo ir visuomenė turi sukurti ir įtvirtinti savo moralinę sistemą. Tai reiškia, kad žmonės turi didelę laisvę ir pasirinkimo laisvę, galbūt net absoliučią laisvę, ir turi pasirinkti savo kelius bei prasmę.
Žmogaus turima laisvė gali sukelti nerimą ir baimę, kai jis ar ji tai suvokia. Šie jausmai yra svarbios egzistencializmo temos, nes buvo daug galvojama, kaip juos spręsti. Norint susitaikyti su absoliučia laisve, reikia daug asmeninės atsakomybės, o tai gali būti sunku daugeliui žmonių.
Beprasmybė taip pat yra svarbi sprendžiant egzistencializmo temas, ir ji jungiasi su susitelkimu į egzistenciją, o ne į esmę. Kaip uola neturi įgimtos moralės ar prasmės, visa kita visatoje gali būti vertinama panašiai. Tada prasmę kuria kiekvienas individas. Uola gali būti sienos dalis arba naudojama peiliui pagaląsti; ryšiai tarp draugų ir šeimos narių vystosi panašiai – per pasirinkimą ir tikslą, o ne dėl vidinės vertės.
Visos šios įvairios egzistencializmo temos paprastai siejamos su absurdu. Tai kyla iš bandymų teigti tikslą ir protą beprasmėje visatoje. Konfliktas tarp prisiimto žmonių vaidmens ir svarbos bei tikrosios prasmės stokos yra absurdo pagrindas. Vis dėlto, užuot visa tai vertinama kaip grynai neigiama sąvoka, svarbu pripažinti, kad žmonės pereina ir už šio absurdo bei sukuria sau teigiamą prasmę.