Įvairios ekonomikos augimo teorijos sutelktos į klausimą, kokios aplinkybės lemia tvarų ekonomikos vystymąsi ekonomikoje. Jie linkę žiūrėti į valstybės ir laisvos įmonės sąveiką. Jie taip pat atsižvelgia į kitus veiksnius, turinčius įtakos ekonominei veiklai. Kiekviena teorija yra linkusi išaugti iš vieno žmogaus bandymo suprasti ekonomiką ir tada sukurti modelį, kaip maksimaliai padidinti jos augimą. Tarp skirtingų ekonomikos augimo teorijų yra merkantilistinės, klasikinės ir neoklasikinės teorijos, spontaniška tvarka ir monetarizmas.
Ankstyvosios ekonomikos teorijos vystėsi Europai tolstant nuo feodalizmo ir link kapitalizmo. Dvi ankstyvosios ir priešingos mąstymo mokyklos buvo fiziokratinė ir merkantilistinė ekonomikos augimo teorijos. Pirmoji, XVIII amžiaus prancūzų teorija, tikėjo, kad ekonomikos augimas kyla tik iš žemės nuosavybės ir žemės ūkio. Kita vertus, pastarieji manė, kad prekyba yra vienintelis ekonomikos augimo gamintojas.
Adamas Smithas savo 1776 m. veikale „Tautų gerovės prigimties ir priežasčių tyrimas“ išplėtojo klasikines ekonomikos augimo teorijas, kritikuodamas ir fiziokratus, ir merkantilistus. Smitho nuomone, ekonomikos augimas priklauso nuo specializacijos ir darbo pasidalijimo bei turto kaupimo. Jo nuomone, kad tai pavyktų, vyriausybė turi būti maža ir nesikišanti, o tai lemtų didelį laisvos įmonės sektorių. Robertas Solow padėjo sukurti klasikinę teoriją, reikalaudamas, kad taupymas skatina augimą, o vartojimas turėtų būti atidėtas, kad būtų galima sutaupyti.
Solow kartu su Paulu Romeriu ir Paulu Omerodu padėjo plėtoti neoklasikinę arba naują ekonomikos augimo teoriją. Ši teorija toliau plėtojo Smitho teorijas. Teorija teigia, kad darbo jėgos augimas sukels atitinkamą ekonomikos augimą. Tai taip pat sakoma apie darbo kokybės kilimą dėl švietimo ir mokymo, verslumo augimą ir investicijų augimą.
Josephas Schumpeteris žengė dar vieną žingsnį toliau, kurdamas ekonomikos augimo teorijas, kuriose atsižvelgta į technologijų ir inovacijų poveikį. Schumpeterio teigimu, naujų technologijų plėtra skatina augimą. Inovacijos ir nauji produktai bei paslaugos taip pat skatina kurti naujas rinkas ir naikinti senas – teorija, žinoma kaip kūrybinis naikinimas. Edwardas J. Neilas žengė dar vieną žingsnį į priekį su savo transformacinio augimo teorija, kuri parodė, kaip nauji produktai sukuria naujus verslo modelius.
Ne visos ekonomikos augimo teorijos gimsta ekonomikos augimo ir stabilumo laikais. Kai kurios, pavyzdžiui, Johno Maynardo Keyneso teorijos, gimsta ekonominės depresijos laikais. Keynesas tikėjo, kad nuosmukio metu turto kūrėjai ar turėtojai laikysis savo pinigų ir neinvestuos jų į laisvąją rinką. Dėl to Keyneso ekonomikos augimo teorijos teigia, kad vyriausybė turi investuoti į darbo rinką, kad paskatintų vartojimą ir paskatintų ekonomikos augimą.
Pagrindiniai Keyneso kritikos šaltiniai yra Friedrichas Hayekas ir Miltonas Friedmanas. Hayekas manė, kad daugelio ekonomikos augimo elementų neįmanoma numatyti. Jo ekonomikos augimo teorijos, viena iš kurių vadinama Spontaniška tvarka, supranta, kad ekonomikoje yra „nematoma ranka“. Ši ranka yra žmogaus sukurta, bet atsitiktinė, o ne žmogaus sukurta.
Kita vertus, Friedmanas manė, kad pinigų pasiūla skatina augimą. Jo teorija, pavadinta monetarizmu, teigė, kad vyriausybės turėtų kontroliuoti pasiūlos pinigų kiekį, tačiau šiuos pinigus turėtų išleisti asmenys ir atskiros įmonės, o ne vyriausybė. Politika veikė ieškant pusiausvyros tarp pasiūlos ir paklausos, taip sumažinant infliaciją iki nulio ir išlaikant minimalų nedarbo lygį.