Logopedija – tai kalbos ir (arba) kalbos problemų gydymo programa. Šios problemos gali apimti artikuliacijos, sklandumo, rezonanso ir riboto žodyno problemas. Artikuliacijos problemos yra susijusios su neteisingu žodžių tarimu, o sklandumo problemos kyla dėl mikčiojimo, garsų kartojimo ar ilgėjančių skiemenų. Rezonanso sutrikimai yra susiję su tonu, garsu ir balso kokybe. Logopedinė veikla gali išspręsti visas šias problemas ir dar daugiau, kurios kyla tiek suaugusiems, patyrusiems insultą ar smegenų pažeidimą, tiek vaikams, kurie lėtai suvokia kalbos įpročius.
Vaikų kalbos terapija dažniausiai apima žaidimus, kurie pritrauks vaikų dėmesį ir kartu pagerins jų kalbėjimo įgūdžius. Viena veikla apima zoologijos sode ar cirke matytų daiktų sąrašo deklamavimą, kurį pacientas turi nuolat kurti ir kartoti. Tai sustiprina žodyną, foniką ir atmintį, nes vaikas kartoja tuos pačius žodžius ir su kiekvienu deklamavimu vis labiau pasitiki savimi. Vaikų kalbos terapijos metu atliekama logopedinė veikla taip pat gali apimti žaidimus „I Spy“ arba „Twenty Questions“, kuriuose pabrėžiama imli ir išraiškinga kalba bei dedukcinis samprotavimas.
Keletas mažiau užmaskuotų logopedinės veiklos vaikams pavyzdžių yra liežuvio sukimas ir žaidimas „Kvailos dainos“. Žinoma, liežuvio suktukai priverčia pacientą gerai pagalvoti apie kiekvieną žodį prieš jį ištariant. Tai sustiprina artikuliaciją ir kalbos greitį. Logopedas gali pasirinkti liežuvio sukimo įrenginius, kurie naudoja kalbos garsus, su kuriais vaikas kovoja, o chronometras taip pat gali būti naudojamas norint nustatyti greitį. „Silly Songs“ pasirenka kelias dainas ir vėl ir vėl dainuoja žodžius, tikrina atmintį, garsumą ir garsumą, o pacientas reguliuoja kirčius ir garsumą.
Kalbos terapijos metodai turėtų būti koreguojami atsižvelgiant į kiekvieno paciento pažangą, o laikui bėgant logopedinė veikla taps sunkesnė, nes pacientas labiau pasitikės savimi. Pacientas, pradedantis nuo nulio, pavyzdžiui, suaugęs, bandantis susigrąžinti kalbos vartojimą po insulto, turėtų pradėti nuo atskirų raidžių tarimo. Iš ten kalbos terapijos veikla turėtų išsiplėsti ir apimti skiemenis ir galiausiai visus žodžius. Kai pacientas turi atnaujintą 10–20 žodžių žodyną, logopedas, naudodamas žaidimus ir kitus logopedinius išteklius, turėtų skatinti vartoti sakinius ir pasakojimus su šiais žodžiais. Terapeutas, kuriantis logopedinę veiklą, turi atsiminti, kad kiekvienas pacientas progresuos skirtingu greičiu ir pasižymės kai kuriais garsais, o su kitais patirs sunkumų.