Egzistuoja mažiausiai keturios skirtingos pasitenkinimo darbu teorijos, kurių kiekviena siekia nušviesti ir paaiškinti, kaip žmonės jaučia pasitenkinimą ir pasitenkinimą savo profesija. Šių teorijų atsiradimas išreiškia mintį, kad darbas suvokiamas ne tik kaip priemonė užsidirbti pragyvenimui, bet ir kaip svarbus asmens tapatybės, taigi ir laimės, tęsinys. Taip pat pastebima, kad žmonės, kurie turi aukštą pasitenkinimo darbu lygį, yra linkę būti produktyvesni ir sėkmingesni pasirinktoje profesijoje. Kai kurios bendros pasitenkinimo darbu teorijos apima afekto teoriją, dviejų faktorių teoriją, dispozicijų teoriją ir darbo charakteristikų modelį.
Tarp pasitenkinimo darbu teorijų turbūt plačiausiai žinoma yra „poveikio diapazono“ teorija arba tiesiog afekto teorija. Šios teorijos principas yra tas, kad žmogaus pasitenkinimas darbu gali priklausyti nuo dviejų veiksnių: jo lūkesčių dėl darbo ir faktinių dalykų, kuriuos jis ketina gauti dirbdamas tą darbą. Kuo mažesnis skirtumas tarp šių dviejų, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus patenkintas savo darbu. Afekto teorija taip pat teigia, kad žmogus teikia pirmenybę vienam darbo aspektui labiau nei kitiems aspektams, ir tas tam tikras aspektas gali turėti įtakos jo pasitenkinimui. Pavyzdžiui, darbuotojas pirmenybę teikia socialiniams ryšiams su kolegomis, o tinkamai patenkinus šį veiksnį jis gali jausti didesnį pasitenkinimą darbu.
Dispozicijų teorija taip pat yra svarbi temos teorija, o tarp kitų pripažintų pasitenkinimo darbu teorijų ji yra bene vienintelė, orientuota tik į natūralų žmogaus nusiteikimą. Ši teorija teigia, kad asmenybė yra svarbus veiksnys, lemiantis pasitenkinimo lygį, kurį žmogus gauna dirbdamas. Pavyzdžiui, intravertas žmogus, kuris gali būti linkęs į žemesnę savigarbą, gali patirti menką pasitenkinimą darbu. Tačiau asmuo, turintis vidinį kontrolės lokusą ir manantis, kad yra savo laivo kapitonas, gali būti labiau patenkintas darbu.
Viena iš pasitenkinimo darbu teorijų, vadinama Dviejų faktorių teorija, nurodė du veiksnius, galinčius patenkinti ir nepatenkinti darbuotoją jo darbu. Pirmas veiksnys būtų motyvaciniai veiksniai, kurie paskatintų darbuotoją geriau atlikti savo darbą ir dėl to patirti pasitenkinimą. Šie veiksniai gali būti paaukštinimas, premijos ir viešas pripažinimas. Kitas veiksnys būtų higienos veiksniai, kurie nebūtinai motyvuoja, bet keltų nepasitenkinimą, jei būtų netinkami. To pavyzdžiai būtų nefinansinės išmokos darbuotojams, įmonės politika ir bendra darbo vietos aplinka.
Kita teorija yra Darbo charakteristikų modelis, tikriausiai viena iš labiausiai į darbą orientuotų pasitenkinimo darbu teorijų. Šiame modelyje pateikiamos penkios darbo ypatybės, kurios gali turėti įtakos asmeniui, iš kurių trys – įgūdžių įvairovė, užduoties tapatumas, užduoties svarba – gali turėti įtakos darbuotojo suvokimui, koks prasmingas yra darbas. Ketvirta charakteristika būtų „autonomija“; kuo daugiau darbuotojas patirs savarankiškumo, tuo daugiau atsiras atsakomybės jausmas. Paskutinis veiksnys yra grįžtamasis ryšys arba įvertinimas, kuris parodo, kaip gerai darbuotojas atlieka savo užduotis.