Įvairios sąlygos gali sukelti stemplės pažeidimą, sukeliantį skausmingą rijimą ir diskomfortą apskritai. Gastroezofaginio refliukso liga, dažnai vadinama GERL arba rūgšties refliuksu, yra viena iš dažniausių stemplės gleivinės pažeidimo priežasčių. Kita būklė, galinti sukelti problemų stemplėje, yra bulimija, nes kenčiantys nuo šio valgymo sutrikimo reguliariai priverčia maistą ir skrandžio rūgštį patekti į gerklę. Žinoma, ilgalaikės būklės nėra vienintelė stemplės pažeidimo priežastis, nes prarijus pavojingas chemines medžiagas gali atsirasti toks pat rezultatas.
Dėl GERL skrandžio rūgštys pakyla iš skrandžio į stemplę ir dažniausiai sukelia rėmenį. Deja, ši būklė dažnai negydoma daugelį metų, todėl stemplė pažeidžiama dėl skrandžio rūgšties, kuri laikui bėgant degina gleivinę. Daugumai žmonių, sergančių GERL, rėmuo atsiranda bent du kartus per savaitę, o jei tai tęsiasi daugelį metų, tai gali sukelti stemplės gleivinės uždegimą, kuris gali būti gana skausmingas. Šios problemos galima išvengti nevalgydami aštraus maisto, nevalgydami prieš pat atsiguldami ir valgydami mažesnius patiekalus. Sunkiais atvejais, kuriems šie patarimai nepadeda, gali prireikti receptinių vaistų.
Valgymo sutrikimai paprastai kenkia kūnui apskritai, tačiau ypač bulimija laikui bėgant gali sunaikinti stemplės gleivinę. Taip yra todėl, kad bulimikai verčia save vemti, todėl į stemplę patenka ir maistas, ir skrandžio rūgštis. Kaip ir GERL, tai gali palaipsniui sudeginti gleivinę ir sukelti diskomfortą, dėl kurio daugeliu atvejų reikia vartoti vaistus. Deja, net kai bulimikai pasveiksta, jiems dažnai tenka susidurti su ilgalaikiais stemplės pažeidimais, ypač po daugelio metų valymo. Tie, kurie serga ypač sunkiais atvejais, gali net nesugebėti nuryti patys, todėl dažnai svarbu anksti gydyti šią problemą.
Net tie, kurie neturi sveikatos ar valgymo sutrikimų, gali patirti stemplės pažeidimą, nes prarijus kenksmingas chemines medžiagas gali užsidegti gleivinė. Taip gali nutikti, kai vaikai netyčia suvartoja valymo priemones, nors kai kurie suaugusieji taip pat gali patirti tai, kai tokiu būdu bando nusižudyti. Paprastai pamušalas užsidega, atsiskiria negyvi audiniai ir susidaro opos, todėl sunku nuryti seilę ar maistą. Rimtus atvejus dažniausiai rodo kraujingi vėmalai, kuriuose yra audinių iš stemplės, negalėjimas kalbėti ir barškantis garsas gerklėje. Neatidėliotinas gydymas paprastai apima vaistus, skirtus patinimui kontroliuoti, taip pat antibiotikus, kad būtų išvengta infekcijos, ir intraveninius skysčius, kad būtų išvengta dehidratacijos ir prastos mitybos.