Trąšos papildo dirvą maistinėmis medžiagomis ir tekstūra, kuri turi aprūpinti maistinėmis medžiagomis medžius, daržoves, žoleles, krūmus ir gėles. Yra keletas būdų, kaip suskirstyti trąšas į kategorijas, o pagrindinis yra tai, ar jos yra organinės ar neorganinės. Jis taip pat gali būti klasifikuojamas pagal sudedamąsias dalis, nesvarbu, ar jis kietas, ar skystas, ir pagal konkrečius veiksmus, pvz., lėtai atpalaiduojančias trąšas, kurios lėtai tirpsta ir išskiria maistines medžiagas. Naudojamų trąšų pasirinkimas paprastai priklauso nuo dirvožemio pobūdžio, pavyzdžiui, ar jis rūgštus ar šarminis; smėlio, molio ar uolų; ir silpnas ar turtingas.
organinis
Organinės trąšos yra visiškai natūralios ir apima tokius dalykus kaip šikšnosparnio guanas, kompostas, durpių samanos, medžio pelenai ir mėšlas. Tai yra bendrieji dirvožemio pakeitimai. Jie nedegina ir nekenkia augalams ir gali turėti ilgalaikį teigiamą poveikį dirvožemiui, nepažeisdami požeminio vandens. Tačiau organinėse trąšose paprastai yra mažesnė maistinių medžiagų koncentracija nei neorganinėse trąšose.
Neorganiniai
Neorganinės trąšos yra žmogaus sukurtos ir paprastai būna miltelių, granulių, granulių arba skysčio pavidalu. Neorganinių trąšų pavyzdžiai yra cheminiai priedai, skirti augalams tiesiogiai įsisavinti, pavyzdžiui, azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Šios trys pagrindinės maistinės medžiagos turėtų natūraliai atsirasti sveikoje dirvoje, tačiau kai kuriems augalams jų reikia daugiau. Kitos cheminės medžiagos, kurios gali būti įtrauktos į neorganines trąšas, yra kalcis, siera, geležis, cinkas ir magnis.
NPK koeficientai
Dauguma neorganinių, koncentruotų trąšų įvertinamos pagal azoto, fosforo ir kalio procentą, naudojant rubriką, vadinamą NPK. Azoto kiekis paskatins stiebų ir lapų augimą, skatindamas baltymus ir chlorofilą. Daugiau gėlių, didesnių vaisių ir sveikesnių šaknų bei gumbų atsiras dėl pridėto fosforo, kuris taip pat padeda augalams atsispirti tam tikroms ligoms. Galiausiai, kalis sutirština stiebus ir lapus, skatindamas baltymų vystymąsi. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, daržovės būtų geriau su NPK santykiu, kuris skiriasi nuo to, kuris geriausiai tinka rožėms ar apelsinmedžiams.
Rūgštus arba šarminis dirvožemis
Skirtingiems augalams reikės dirvožemio, kurio potenzinis vandenilio (pH) lygis yra skirtingas. Tai yra dirvožemio rūgštingumo ar šarmingumo matavimai. Norint nukreipti dirvožemio pH link rūgštinės pusės, galima naudoti neorganines trąšas, tokias kaip aliuminio sulfatas arba amonio sulfatas. Kalkės pakeičia dirvožemio chemiją, kad ji taptų šarmingesnė. Kartais kraujo miltai ar kitos organinės medžiagos taip pat gali paveikti rūgšties kiekį dirvožemyje.