Kai žmonės kalba apie kompiuterių privatumą, jie dažniausiai turi omenyje internetinio vartotojo informacijos saugojimą ir privatumą. Su kompiuterių privatumu susijusių problemų yra daug. Problemų gali kilti tiesiog bandant apibrėžti „privatumą“ skaitmeniniame pasaulyje. Diskusijos taip pat gali kilti dėl interneto įrašymo protokolų, kintančio privačių piliečių supratimo apie tai, ką reiškia „privatumas“, ir augančios technologijų pažangos.
Viena iš pagrindinių problemų, susijusių su kompiuterių privatumu, yra nuolatinės diskusijos apie tai, kas yra skaitmeninis privatumas. Technologijos sparčiai vystosi ir tobulėja, o piliečiai technologiją taiko pamažu, todėl kompiuterių privatumo sąvoka gali pakeisti prasmę taip greitai, kaip vystosi naujos technologijos ir atsiranda naujų problemų jos vartotojams. Įstatymų leidėjams ir įstatymų leidėjams tai gali būti kliūtis, kai jie bando teisiškai apsaugoti piliečius ir jų informaciją, kartu suteikdami jiems laisvę prieiti prie jos.
Tie, kurie dalyvauja skaitmeninėje aplinkoje, dažnai stebi savo veiklą. Interneto protokolo (IP) adresai gali identifikuoti vartotojų kompiuterius, o paieškos sistemų svetainės kai kuriais atvejais gali saugoti informaciją apie vartotojų užklausas ilgiau nei metus. Dėl šios veiklos matomumo visuomenėje kyla ginčų, kaip ir klausimas, kas gali kontroliuoti šios matomos veiklos atkūrimą. Pavyzdžiui, dažnai diskutuojama dėl kieno nors nuotraukos paskelbimo ir platinimo internete etikos.
Įdomu pastebėti, kad dauguma piliečių mieliau teikia informaciją privačioms įmonėms, o ne vyriausybei, ir leidžia ją saugoti neribotą laiką. Tai gali padėti įmonėms užmegzti ir palaikyti ilgalaikius santykius su klientais, tačiau didėja ir jų atsakomybė. Klientai tikisi, kad jų asmeninė, finansinė ar profesinė informacija bus laikoma privačia ir apsaugota nuo kitų. Taigi įmonės gali investuoti į kompiuterių privatumą, saugodamos savo duomenų bazes ir šifruodamos informaciją, tačiau dėl to gali nukentėti tam tikra verslo praktika. Rinkodaros pastangos gali būti labai apribotos, jei klientai nenori, kad jų informacija būtų parduota, prekiaujama ar būtų naudojama tokia veikla.
Kompiuterių privatumas yra dar viena kliūtis, nes naudojant technologijas vartotojai pirmiausia turi pateikti asmeninę informaciją apie save. Pavyzdžiui, norėdami naudotis socialinio tinklo svetaine, vartotojai paprastai turi susikurti paskyras ir registracijos proceso metu pateikti tam tikrą identifikavimo informaciją, pvz., el. pašto adresą, kurio gali prireikti kuriant profilį. Daugelis vartotojų iki galo nesupranta, kaip nuo to momento bus renkama ir platinama jų informacija. Kad viskas būtų sudėtinga, socialinių tinklų svetainėse dažnai pagal numatytuosius nustatymus naudotojų profiliai tampa vieši, todėl visi, norintys ją pasiekti, gali matyti visą vartotojo asmeninę informaciją. Didėjantis vartotojų reikalavimas pateikti identifikuojančią informaciją ir viešai ją rodyti, toliau kelia susirūpinimą privatumo gynėjams.