Trilerio žanras yra grožinės literatūros kategorija, susijusi su pasakojimais apie jaudulį, įtampą ir aukštą melodramą. Ji dažnai sutampa su kitais literatūros ir kino žanrais, tokiais kaip nusikaltimai, nuotykiai ir šnipinėjimas. Trilerio žanro ypatybės dažnai apima pavienį veikėją arba nedidelę herojų grupę, kuriai priešinasi žymiai pranašesnis priešas, siekiantis svarbiausio užduočių ar tikslo. Mirties ar nelaisvės grėsmė yra nuolatinė, o protingi siužeto vingiai paprastai apsunkina reikalą. Trileriai pasirodo beveik visose pasakojimo formose ir kartais apima mokslinės fantastikos, paslapties ar siaubo elementus.
Pasakotojai visada naudojo įtampą ir nuotykius, kad sujaudintų ir sužavėtų savo auditoriją. Pavyzdžiui, Homero epinėje graikų poemoje „Odisėja“ yra pabaisų, tragiškų siužeto vingių ir siaurų pabėgimų, kai herojus Odisėjas stengiasi grįžti į savo namus. Spausdintos žiniasklaidos atsiradimas ir naujosios XX amžiaus pasakojimo technologijos leido įvairiai paįvairinti grožinės literatūros temas, formatus ir žanrus. Tarp populiarių pasakojimo formų, atsiradusių dėl šios žiniasklaidos plėtros, buvo trilerio žanras.
Škotų rašytojas Robertas Louisas Stevensonas laikomas trilerio žanro pradininku, 1880-aisiais išleidęs itin sėkmingus romanus „Daktaras Džekilas“ ir „Ponas Haidas“ bei „Pagrobtas“. Vėlesniais dešimtmečiais tokie rašytojai kaip Johnas Buchanas, Bramas Stokeris ir Agatha Christie kūrė trilerius atitinkamai pagal šnipo, siaubo ir paslapčių tradicijas. Neabejotinas trilerio meistras buvo režisierius Alfredas Hitchcockas, kurio vardas didžiąją XX amžiaus dalį buvo trilerio žanro sinonimas. Hitchcockas meistriškai pridėjo komedijos, paranojos ar siaubo elementų tokiose klasikose kaip North by Northwest, Vertigo ir Psycho.
Trilerio herojus dažnai būna paprastas žmogus, leidžiantis lengvai užjausti publiką, nors kartais herojumi tampa specialų išsilavinimą turintis asmuo, pavyzdžiui, detektyvas ar šnipas. „Bourne“ knygų ir filmų serija sujungia abu dalykus, siūlydama amnezijos ištiktą herojų, kurį persekioja paslaptinga ir galinga organizacija. Tokia grupė dažnai tampa idealiu priešu. Pagrindinis veikėjas, kuris yra pranašesnis už ginklus ir nežino, kuo pasitikėti, patiria nevilties jausmą, kuris yra pagrindinis trilerio žanro elementas. Serijinėse dramose dažnai naudojami „cliffhangers“, kurių skyrius ar epizodas baigiasi veikėju įstrigusiu ar kitaip pavojuje, be jokios vilties pabėgti.
Trilerio žanras nevaržomas formato. Trumpos istorijos ir senų laikų radijo dramos trileriai buvo tokie pat veiksmingi, kaip ir pilnametražiuose romanuose ir didelio biudžeto filmuose. Daugelis trilerių apėmė įvairius pasakojimo formatus, pavyzdžiui, septintojo dešimtmečio televizijos serialą „Bėglys“ ir romaną „Avinėlių tyla“, kurie abu tapo sėkmingais filmais 1960-aisiais. Per tą patį laikotarpį „The X Files“ sumaniai sujungė sąmokslo trilerių, mokslinės fantastikos ir siaubo elementus. 1990-aisiais televizijos serialas „Pasiklydęs“ siūlė kliūtis, tragiškus siužeto vingius ir siekį grįžti namo, kaip prieš tūkstančius metų darė Homero odisėja.