Rinkos ekonomikoje prekių kainą lemia rinkos dinamika, pvz., pasiūla ir paklausa, o ne vyriausybės politikos formuotojų sprendimai. Dauguma Vakarų pasaulio šalių, tokių kaip JAV, Kanada ir Vokietija, turi rinkos ekonomiką, o tokios ekonomikos nėra neįprastos kitose pasaulio dalyse, įskaitant Aziją ir Afriką. Kitos šalys paprastai turi mišrią ekonomiką, nors kai kuriose šalyse egzistuoja planinė ekonomika.
Rinkos ekonomikos samprata išsivystė prieš šimtmečius, kai žmonės pradėjo prekiauti tokiomis prekėmis kaip kviečiai, auksas ir vilna. Daugelyje sričių valstiečiai galėjo tarpusavyje derėtis dėl šių prekių kainų ir ši laisvė derėtis dėl prekių kainos yra šiuolaikinės rinkos ekonomikos pagrindas. Kai kurių prekių kainą kažkada kontroliavo monarchai ar feodalų vadai, tačiau XVIII ir XIX amžiuje tokios taisyklės daugelyje sričių buvo sušvelnintos, o visuomenės visame pasaulyje perėjo prie rinkos ekonomikos.
XX amžiuje totalitariniai komunistiniai režimai Rytų Europoje, Azijoje ir kai kuriose Afrikos dalyse tikėjo, kad rinkos ekonomika palanki turtingiesiems ir paprastam piliečiui būtų naudinga planinė ekonomika. Šalyse, įskaitant Sovietų Sąjungą, Kiniją ir Albaniją, vyriausybinės agentūros prisiėmė atsakomybę už produktų ir prekių kainodarą. Be to, buvo įvesta darbo užmokesčio kontrolė, kuri dažnai reikšdavo, kad kvalifikuotiems ir nekvalifikuotiems darbuotojams buvo mokamas toks pat atlyginimas. Teoriškai visi turėtų vienodas galimybes pirkti prekes, nes atlyginimai ir kainos visoje šalyje buvo vienodi.
XX amžiaus antroje pusėje daugelyje planinę ekonomiką sukūrusių tautų kilo pilietiniai neramumai. Kai kurių iš šių šalių, pavyzdžiui, Vengrijos, Lenkijos ir Rumunijos, valdžios institucijos nusprendė panaikinti kainų kontrolę ir taikyti vakarietiško stiliaus rinkos ekonomiką. Dėl logistikos sumetimų ir ideologinių įsitikinimų kai kurių kitų šalių vyriausybės nusprendė išlaikyti kai kurių ekonomikos aspektų kontrolę, bet leisti rinkos jėgoms lemti tam tikrų prekių ir paslaugų kainas. Teigiama, kad tokios tautos turi mišrią ekonomiką.
Teoriškai rinkos ekonomikos šalių vyriausybės turi laissez-faire požiūrį, o tai reiškia, kad politikai nebando manipuliuoti ekonomikos kryptimi. Nepaisant to, nuosmukio laikais daugelio Vakarų šalių vyriausybinės agentūros ėmėsi veiksmų, kad paveiktų kainų pokyčius. Šios priemonės apima vyriausybines agentūras, draudžiančias būsto paskolas, kad paskatintų skolintojus išrašyti paskolas, kad būsto kainos išliks pastovios arba kils. Tokių veiksmų kritikai teigia, kad vyriausybės neturėtų imtis tokių priemonių tikrosios rinkos ekonomikos šalyse, o tokių žingsnių šalininkai teigia, kad šie žingsniai kartais būtini, kad nuosmukis nevirstų ekonomine depresija.