Oksimorono vaidmuo poezijoje paprastai yra dvejopas: jis dažnai skirtas sukurti ryškų ir įsimintiną vaizdą ar frazę ir priversti skaitytoją akimirkai stabtelėti apmąstyti to, kas ką tik buvo perskaityta, prasmę. Sujungus du žodžius ar terminus, kurie iš prigimties prieštarauja, veiksmingo oksimorono naudojimas gali sukurti frazę su ilgalaikiu rezonansu ir akimirksniu sukeliančiu jautrumą. Ši galinga frazė taip pat gali padėti skaitytojui akimirkai sustoti ir pamąstyti apie oksimorono reikšmę kūrinyje, kuris gali būti naudojamas eilėraščio ritmui valdyti arba taškui pažymėti.
Oksimoronas poezijoje ar bet kuriame kitame kūrinyje yra frazė, kurią sudaro du ar daugiau prieštaraujančių žodžių, vartojamų kartu. Įprasti pavyzdžiai apima tokius terminus kaip „didžiosios krevetės“ arba „kartus saldus“ ir vartojami kartu ne tik kontrastui sukurti, bet ir naujai prasmei kartu sukurti. Kai kas nors poezijos kūrinyje naudoja oksimoroną, poetas paprastai bando sukurti tokią pat naują prasmę, naudodamas frazes kartu. Tai reiškia, kad paprasčiausiai sudėti du prieštaraujančius žodžius nebūtinai pakanka, kad būtų galima laikyti veiksmingu oksimorono vartojimu, nes reikia didesnės reikšmės.
Vienas iš labiausiai paplitusių būdų, kaip poetas gali naudoti oksimoroną poezijoje, yra sukurti įvaizdį ar idėją, kuri būtų galingesnė naudojant oksimoroną. Tai gali suteikti tam tikrai eilėraščio frazei ar idėjai daugiau dėmesio kūrinyje ir padaryti eilėraštį įsimintinesnį. Pavyzdžiui, Williamo Shakespeare’o frazės „Išsiskyrimas yra toks saldus sielvartas“, kuriose terminas „saldus liūdesys“ tampa gana įsimintinas. Šis oksimorono vartojimas ne tik apima aliteraciją, bet ir mintis, kad liūdesys jaučiasi mielas ar kažkaip kažkam patiktų, sukuria daug įtaigesnį vaizdą.
Oksimorono naudojimas poezijoje taip pat gali leisti poetui geriau kontroliuoti eilėraščio ritmą skaitytojui. Daugelis skaitytojų gali skaityti poeziją šiek tiek padidintu tempu, todėl jie negali sustoti ir svarstyti eilėraščio skaitydami. Tačiau kai susiduriama su oksimoronu, tai gali būti pakankamai erzina, kad skaitytojas yra priverstas sustoti ir pagalvoti, ką tiksliai jis perskaitė. Tai leidžia poetui valdyti eilėraščio ritmą ir priversti skaitytoją susimąstyti apie dalyką, kuris eilėraštyje gali turėti ypatingą ar didesnę reikšmę.