Platonas ir retorika yra susiję, nes Platonas, graikų filosofas, buvo vienas pirmųjų žmonių, išsamiai aptarusių retoriką. Nebuvo pateikta vienoje knygoje, kaip Aristotelio retorikoje, Platonas pateikia pastabų apie retoriką ir užsimena apie tai keturiose knygose: Gorgias, Ionas, Fedras ir Respublika. Jis manė, kad retorika yra priešinga filosofijai, todėl daugelis jo minčių yra retorikos kritika. Trumpai tariant, jis tikėjo, kad retorika yra įtikinėjimo menas, o filosofija – tiesos siekimą.
Aptariant Platoną ir retoriką, reikia turėti omenyje kai kurias detales. Pirma, Platonas ir Sokratas turi būti vertinami vienodai, nes jų diskusijos atspindi abiejų žmonių filosofijas. Antra, Platonas tikėjo, kad poezija ir retorika yra lygiavertės ir vienodos; todėl jie abu turi būti laikomi pakeičiamais. Tai reiškia, kad daugelis jo diskusijų apie poeziją taip pat gali būti siejami su jo jausmais retorikai.
„Gorgijoje“ retoriko Gorgijo prašoma apibrėžti retoriką, tačiau jis negali to padaryti, kad būtų patenkintas Platonas. Tada Sokratas apibūdina retoriką kaip kalbą, kuri skatina arba smerkia asmenį ar idėją, o filosofija ieško atsakymų. Kitas skirtumas tarp tokio filosofo kaip Platonas ir retorikos, kaip teigia Gorgias, yra tas, kad filosofas yra pasirengęs įrodyti, kad jis klysta. Kita vertus, retorikas naudoja žodžius kaip įrankius, kad įgytų valdžią žmonėms. Platonas tikėjo, kad retorika turi galią formuoti žmonių įsitikinimus.
Jonas yra poezijos atlikėjas ir prisipažįstantis graikų poeto Homero aiškintojas. Jone Sokratas ir Platonas tikrina Jono teiginius. Iš to abu filosofai nusprendžia, kad geras retorikas turi sugebėti pastebėti blogą.
Sokratas apibrėžia gerą retoriką ar poetą kaip asmenį, kuris supranta temą, apie kurią kalba. Jis klausia Jono, ar jis arba Homeras supranta karo meną, kad galėtų įvertinti filosofinę „Iliados“ tiesą. Sokratas daro išvadą, kad retorikas turėtų arba išpažinti savo žmogiškąsias klaidas, arba teigti, kad yra grynai įkvepiantis ir todėl dieviškas.
Fedras kartoja teiginį, kad poezija ir retorika yra įkvėpimo aktai. Platono dialogas retoriką vadina gėdinga, nes ji dažnai remiasi klaidingomis žiniomis. Platono nuomone, sofistika yra blogesnė, nes ji yra tyčinės apgaulės pagrindu sukurta retorika. Kad būtų išvengta gėdos, retorikas turi suprasti temą, apie kurią kalba. Sėkmingas retorikas, nesvarbu, ar jis gėdingas, ar ne, sėkmę pasiekia suprasdamas žmogaus sielą.
Platono Respublika yra dialogas, kuriame nagrinėjamas tobulas miestas. Anot Platono, teisingumas kyla iš žmonių, bet tik tada, kai žmonės yra tinkamai auklėjami. Šis išsilavinimas, jo nuomone, turi būti paremtas filosofiniais pagrindais. Platonas ir retorika tampa sprogstančia galva, kai pastarąjį apibūdina pirmasis, o Sokratas – kaip giminingą mito kūrybai. Parabolės, poezija ir klaidinga retorika laikomos netinkamo auklėjimo formomis.
Platono ir retorikos tematika supainiojo daugelį filosofų, nes Platonas niekada pakankamai nepaaiškina, kodėl poezija ir retorika yra susijusios. Iš jo raštų matyti, kad poezija ir retorika yra laikomi įtikinėjimo menais. Jie abu skirti sujudinti žmogaus sielą ir sužadinti įsitikinimus bei nuomones apie žmogų. Sokratas pripažįsta, kad tokia jų galia, kad net ir labiausiai filosofiškai mąstantys žmonės negali neįtraukti į retorikos galią.