Senovės graikų filosofas Aristotelis, gyvenęs 384–322 m. pr. Kr., retoriką apibrėžia kaip „gebėjimą bet kuriuo atveju stebėti turimas įtikinimo priemones“. Klasikiniame pasaulyje retorika buvo formali mokymosi šaka, susijusi su technikomis ir priemonėmis, naudojamais auditorijai įtikinti ar įtikinti. Senovės filosofai Aristotelis, Ciceronas ir Kvintilianas sukūrė kalbėjimo ir įtikinamo rašymo teorijas. Aristotelio retorika yra vienas įtakingiausių traktatų šia tema, o Aristotelis ir retorika yra nenumaldomai susiję daugiau nei 2,000 metų.
Įtikinama kalba susideda iš trijų dalykų: pačios kalbos, kalbos dalyko ir klausytojo, kuriam kalba skirta. Aristotelio nuomone, veiksminga retorika vienodai atsižvelgia į kalbėtoją, kalbą ir klausytoją. Pasak Aristotelio ir retorikos, trys kalbos kūrėjo įtikinimo priemonės yra etosas arba „charakteris“; logotipai arba „argumentas“; ir patosas, arba „kančia“. „Ethos“ yra patrauklumas, pagrįstas kalbėtojo charakteriu; logotipai yra apeliacija, pagrįsta logika ar protu; o patosas – tai patrauklumas, pagrįstas klausytojo emocijomis.
Kad kalbėtojas pasiektų aristotelišką etosą, jis ar ji turi atrodyti patikimas. Jei kalbėtojas yra patikimas, jis ar ji turės daugiau galimybių įtikinti auditoriją, kad jo argumentai yra pagrįsti. Aristotelis teigia, kad patikimumą galima sukurti demonstruojant praktinį sumanumą, dorą charakterį ir gerą valią.
Norint įtikinti logika, pagal Aristotelį ir retoriką, argumentas turi parodyti arba bent jau atrodo įrodyti, kad kažkas yra taip. Aristotelio nuomone, yra dviejų rūšių loginiai argumentai: indukcija ir dedukcija, populiariai vadinama indukciniu arba dedukciniu samprotavimu. Indukcinis argumentas pereina nuo detalių prie universalumo. Dedukcinis argumentas, kuriame buvo manoma, kad tam tikri dalykai, pereina iš vieno konkretaus atvejo į panašų konkretų atvejį, jei abu duomenys yra glaudžiai susiję ir logiškai susiję.
Aristotelio ir retorikos požiūriu, įtikinimo pastangų sėkmė labai priklauso nuo patoso arba klausančios publikos emocinio nusiteikimo. Emocijos gali pakeisti klausytojo sprendimus, neatsižvelgiant į kalbėtojo charakterį ar jo argumentų logiką. Retorikoje Aristotelis teigia, kad būtina sužadinti klausytoje emocijas, kurios ypač palankiai vertina pateiktą argumentą. Kad tai pasiektų, Aristotelis siūlo turėti žinių ir apibrėžti kiekvieną reikšmingą emociją ir suvokti galimas jau egzistuojančias emocijas, kurios jau yra klausytojuose.
Pavyzdžiui, pagal apibrėžimą aristotelio retorikas galėtų nustatyti aplinkybes, kuriomis jo auditorija greičiausiai supyktų dėl priešingo požiūrio. Paprasčiausiai žinodamas, ant ko klausytojas pyksta ir dėl kokios priežasties, kalbėtojas gali pabrėžti savo argumento aspektus, kurie sukels tolesnį pyktį ir natūraliai palenks klausytoją į kalbėtojo pusę. Nors kai kuriems žmonėms tai gali atrodyti kaip manipuliavimas, emocijų sužadinimas yra priimtinas ir būtinas retorinis prietaisas.