Ryšys tarp pinigų pasiūlos ir kainų lygio slypi tame, kad pinigų kiekis ekonomikoje apyvartoje turi tiesioginės įtakos bendram kainų lygiui. Taip yra daugiausia todėl, kad dėl pinigų gausos didėja prekių ir paslaugų paklausa, o pinigų trūkumas sukelia priešingą poveikį. Ekonomine prasme šis poveikis paaiškinamas pinigų kiekio teorija, kuri teigia, kad pinigų kiekis ekonomikoje turi tiesioginės įtakos kainų lygiui.
Paprastas būdas pažvelgti į pinigų pasiūlos ir kainų lygio ryšį yra atsižvelgti į tai, kad vartotojai išleis tik tada, kai turės ką išleisti. Tai reiškia, kad kai ekonomikoje bus daug pinigų, žmonės turės daugiau išleisti. Šis paklausos padidėjimas taip pat atitinkamai padidina kainų lygį. Likvidumo perteklius lemia situaciją, kai dėl dažnai ribotos prekių pasiūlos bus varžomasi daug grynųjų. Dėl to pinigai palaipsniui praranda savo vertę, o tai lemia kainų augimą.
Ekonomistai pinigų pasiūlos ir kainų lygio ryšį remiasi kaip vienu iš ekonomikos būklės rodiklių. Kai kyla bendra kaina, vienas iš pagrindinių veiksnių yra per didelė paklausa, kurią sukelia vartotojai, galintys lengvai gauti pinigų. Vyriausybės atsakas į tai dažnai yra pinigų ar fiskalinės politikos įgyvendinimas, skirtas apriboti vartotojų lengvumą gauti pinigų, įskaitant banko paskolas ir įvairių rūšių kreditus. Vienas iš būdų, kuriuo vyriausybė gali apriboti prieigą prie pinigų, yra bendrųjų palūkanų normų didinimas.
Šio apribojimo poveikis dar labiau iliustruoja ryšį tarp pinigų pasiūlos ir kainų lygio, nes šis manevras dažniausiai priverčia kainų lygį kristi. Šalies centriniam bankui padidinus palūkanų normą, vartotojams gali pasirodyti, kad pinigų gavimo sąlygos yra pernelyg brangios arba per griežtos, nes kiti bankai griežtina skolinimo politiką, reaguodami į palūkanų normų augimą. Dėl to, kad nėra galimybės lengvai gauti lėšų, vartotojai linkę tapti konservatyvesni savo išlaidų įpročiuose, todėl mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Sumažėjusios paklausos pasekmė – kartu sumažėjusios prekių ir paslaugų kainos.