Kalboje pragmatika ir diskursas yra glaudžiai susiję. Diskursas yra rašytinis arba žodinis metodas, kuriuo idėja perduodama tvarkingai, suprantamai. Naudojamas kaip veiksmažodis, diskursas reiškia keitimąsi idėjomis ar informacija pokalbio metu. Palyginti, pragmatika apima kalbos vartojimą, kad būtų patenkinti konkretūs poreikiai arba iš anksto nustatytas tikslas. Iš esmės pragmatika ir diskursas yra susiję tuo, kad pragmatika yra priemonė, kuria pasiekiamas diskurso tikslas.
Tiek pragmatika, tiek diskursas apima sąvokas, kurios yra daug gilesnės nei vien žodžių apibrėžimai ir sakinio struktūra. Skirtingai nuo gramatikos, kuri apima taisykles, reglamentuojančias tinkamą kalbos struktūrą, pragmatika ir diskursas sutelkia dėmesį į sakytinės ar rašytinės kalbos prasmę. Nesvarbu, ar jis pasakoja istoriją, aiškina, moko ar prašo, kalbėtojas ar rašytojas turi numatytą bendravimo tikslą. Tai, kaip kalbėtojas ar rašytojas kuria sakinius, kad atitiktų numatytą tikslą, apima ir pragmatiką, ir diskursą.
Pavyzdžiui, yra keletas būdų įspėti asmenį apie nudegimų riziką, susijusią su karštu paviršiumi. Sąvokos paaiškinimo procesas turi vykti logiška tvarka, kad ją suprastų klausytojai. Kalbėtojas gali pakeisti tokių paaiškinimų formuluotę, priklausomai nuo klausytojų amžiaus ir vystymosi galimybių. Paaiškinimo eiliškumo nustatymas yra diskursas, o nustatymas, kaip suformuluoti paaiškinimą skirtingoms auditorijoms, yra pragmatika.
Pragmatika ir diskursas eina koja kojon su kontekstu. Auditorijos kalbos keitimas yra neatskiriama pragmatikos dalis, tačiau gali lengvai paveikti konteksto užuominas ir taip paveikti diskursą. Per daug pakeisti arba iš konteksto ištraukti sakiniai praranda galimybę tęsti pokalbį. Neturint reikiamos informacijos prieš arba po konkretaus sakinio, jo prasmė gali lengvai prarasti. Tokie praleidimai turi įtakos pokalbio ar teksto nuoseklumui, todėl sunku išlaikyti bendrą supratimą.
Taip pat socialinių pragmatikos taisyklių nesilaikymas gali smarkiai paveikti diskursą. Nors nebūtinai taisyklės ta pačia prasme kaip gramatika, pragmatikos taisyklės apima tokias sąvokas kaip leisti tiek kalbėtojui, tiek klausytojui reikšti mintis, išplėsti mintis ar perfrazuoti mintis, kad padidėtų supratimas, arba žodžių, geriausiai atitinkančių kalbėtojo tikslą, parinkimas. Pavyzdžiui, jei kalbėtojas ko nors prašo, dėl prasto žodžių pasirinkimo prašymas gali atrodyti kaip reikalavimas. Arba sudėtinga sakinio struktūra arba pernelyg ilgas paaiškinimas gali pakenkti diskurso tikslui, nes klausytojams ar skaitytojams bus neįmanoma sekti jo.