Psichologijoje savęs vertinimo ir bendravimo problemos dažnai nagrinėjamos kartu, nes koreliacijos dažnai papildo viena kitą žmogaus emocijose ir elgesyje. Daugelis psichologų mano, kad asmenys, kenčiantys nuo tam tikro nesaugumo ar savigarbos stokos, taip pat kenčia nuo prastų bendravimo gebėjimų. Manoma, kad netinkamas vaiko ir suaugusiojo arba brolių ir seserų bendravimas gali lemti nesugebėjimą žodžiu bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, susirasti draugų ir tapti savarankišku. Dauguma terapeutų ir bendravimo konsultantų mano, kad laikui bėgant savigarba ir bendravimo gebėjimai gali būti patobulinti naudojant tradicinę terapiją, o kai kuriais sunkiais atvejais – ir vaistus.
Asmenų bendravimo problemos dažnai laikomos savigarbos problemų šaltiniu, ir jos dažnai yra susijusios studijuojant psichologiją ir žmogaus elgesį. Manoma, kad tie, kurie auga emocijų perteikimo ir jas sveikai išreiškiančiose šeimose, kasdieniame pasaulyje yra labiau pasitikintys savimi ir savarankiškesni. Dauguma psichologijos tyrinėtojų sutinka, kad tie patys asmenys gali palaikyti vertingus santykius su draugais, giminaičiais ir romantiškus pomėgius dėl savo stiprios patirties bendravimo meno ir mokslo srityje. Dažnai manoma, kad taip gyvenantys asmenys turi geresnį savęs jausmą, geresnę savigarbą ir bendravimo įgūdžius, kurie yra svarbūs darbe ir socialinėse situacijose.
Psichologai ir psichiatrai, tiriantys savigarbos ir bendravimo problemas, dažnai mato asmenis, kurie yra nepasitikintys savimi ir neturi tinkamo būdo išreikšti savo emocijas. Manoma, kad tie, kurie kenčia nuo žemos savivertės, prastų bendravimo įgūdžių įgyja jaunesniame amžiuje per savo aplinką ir bendravimą su kitais. Neturėdamas tinkamos išeities komunikacijai apie problemas ar problemas, manoma, kad žmogus negali visiškai atsikratyti emocinės naštos. Tai gali sukelti nerimą ir stresą, taip pat norą pasitraukti iš socialinių santykių.
Daugelis savigarbos ir bendravimo konsultantų mano, kad tradicinė pokalbių terapija yra naudingas būdas atsikratyti emocinės naštos ir suteikti saviraiškos galimybę. Asmenims, dalyvaujantiems tokio tipo terapijoje, svarbu lėtai įtraukti įvairias socialines sąveikas į savo gyvenimą. Tai gali padėti didinti savimonę ir pasitikėjimą savimi nepažįstamoje aplinkoje ir įvykiuose. Sunkaus nerimo ir savigarbos atvejais psichiatrai gali paskirti tam tikras meditacijas, tačiau tik po to, kai tradiciniai pokalbio terapijos ir išraiškos metodai nepasiteisino.