Vankomicinas yra antibiotikas, naikinantis įvairius bakterinius patogenus. Galimas šalutinis vaisto poveikis yra simptomų, vadinamų Redmano sindromu, rinkinys, atsirandantis dėl paprastai atsirandančio paraudimo ir bėrimo. Ši problema yra padidėjusio jautrumo alerginė reakcija, kuri atsiranda dėl to, kad antibiotikas trukdo imuninės sistemos ląstelėms.
Kadangi daugelis rimtų infekcijų dar nėra atsparios vankomicinui, vaistas dažnai yra naudingas pacientams, sergantiems bakterinėmis infekcijomis, kurios yra atsparios kitiems vaistams. Tačiau vartojant vankomiciną, galimi du pagrindiniai imuninės sistemos šalutiniai poveikiai. Rimtesnė yra anafilaksija, kuri gali apsunkinti kvėpavimą dėl patinusių veido ir gerklės audinių. Vankomicino ir Redmano sindromo simptomai gali būti lengvi ir nekelia pavojaus gyvybei.
Su vankomicinu ir Redmano sindromu atsiranda problemų, kai gydytojas į paciento veną suleidžia antibiotiko. Vankomicino ir Redmano sindromo simptomai ryškiausi ant odos. Atsiranda raudonas ir niežtintis bėrimas, tačiau tai gali būti nereikšminga, kaip ir nedidelis odos paraudimas. Taip pat gali atsirasti galvos svaigimas, į gripą panašus karščiavimas ir galvos skausmai. Kai kuriems žmonėms, kenčiantiems nuo vankomicino ir Redmano sindromo sukeltų problemų, taip pat sumažėja kraujospūdis arba skauda krūtinę.
Tam tikri imuninės sistemos komponentai yra atsakingi už šių simptomų atsiradimą. Ląstelėse, vadinamose putliosiomis ląstelėmis ir bazofilais, yra medžiagos, vadinamos histaminu, saugojimo granulių. Histaminas yra viena iš signalinių imuninės sistemos molekulių ir vaidina svarbų vaidmenį vystant uždegimą. Vankomicinas veikia šias ląsteles, kad išlaisvintų viduje saugomą histaminą.
Neįprastai didelis histamino kiekis kraujyje sukelia simptomus, susijusius su Redmano sindromu. Bėrimas ir niežėjimas rodo nereikalingą imuninės sistemos aktyvavimą. Gydytojai iš tikrųjų gali skirti pacientams antihistamininių vaistų prieš gydymą vankomicinu, tikėdamiesi šios imuninės sistemos suaktyvėjimo.
Tik vieniems žmonėms išsivysto Redmano sindromas, kitiems – ne. Mokslininkai mano, kad taip yra dėl atskirų pacientų genetinių skirtumų. Pavyzdžiui, tam tikri organizmo fermentai natūraliai skaido histaminą. Šį vaidmenį atlieka du fermentai – histamino N-metiltranserazė ir diamino oksidazė. Skirtingi žmonės gamina šiek tiek skirtingas šių fermentų versijas, kurios gali turėti skirtingą efektyvumą, ir tai gali būti vienas iš paaiškinimų, kodėl kai kuriems žmonėms nėra Redmano sindromo, o kitiems jis gali išsivystyti.
Be galimų genetinių priežasčių, kiti antibiotikai gali veikti kartu su vankomicinu ir padidinti Redmano sindromo riziką. Šių antibiotikų, kuriuos gydytojas gali skirti kartu su vankomicinu, pavyzdžiai yra ciprofloksacinas ir amfotericinas B. Tam tikri skausmą malšinantys vaistai ir raumenis atpalaiduojantys vaistai taip pat gali padidinti sindromo tikimybę.