Homeopatija ir natūropatija, nors dažnai manoma, kad tai tas pats dalykas, praktikoje ir šiuolaikinės medicinos priimtinumo požiūriu labai skiriasi. Homeopatijoje ligoms gydyti naudojamos labai praskiestos medžiagos, o natūropatijoje gydymui naudojami gyvenimo būdo pokyčiai ir vaistažolių preparatai. Tiek homeopatija, tiek natūropatija daugiausia dėmesio skiria paciento fizinei ir emocinei gerovei, tačiau medicinos bendruomenė homeopatijai beveik nepritaria. Priešingai, kai kurie šiuolaikiniai gydytojai, norėdami išgydyti savo pacientus, naudoja natūropatijos ir šiuolaikinės medicinos gydymo derinį.
Homeopatiją, graikiškai reiškiančią „kaip kančia“, 1700-ųjų pabaigoje įkūrė Samuelis Hahnemannas, sukūręs panašumų dėsnio teoriją. Jis tikėjo, kad išgėrus medžiagos, sukeliančios ligos simptomus sveikam žmogui, ir ją skiedžiant, ta liga sergantys žmonės pasveiks patys. Kita vertus, natūropatija, išvertus iš graikų kalbos kaip „gamtos liga“, XIX amžiuje išpopuliarėjo Benedikto Lusto. Ši praktika grindžiama natūralių medžiagų naudojimu ir gyvenimo būdo pokyčiais, siekiant padėti organizmui išgyti, todėl daugiau dėmesio skiriama bendrai sveikatai, o ne vienai ligai ar negalavimui.
Daugelis medikų bendruomenės laiko nepagrįstu, homeopatija paprastai paima medžiagą ir skiedžia ją tol, kol nebelieka pradinės medžiagos. Tai daroma sudedamą ingredientą dedant į bazinį skystį, sukratant, perkošant, vėl purtant ir taip, kol išliks norimas medžiagos lygis. Tai pagrįsta Hahnemanno vandens atminties teorija, teigiančia, kad bazė išsaugos kenksmingos medžiagos esmę, o medžiagos neliks, todėl vaistas bus nekenksmingas. Ši teorija neturi tikro mokslinio pagrindo; dėl praskiedimo kiekio mokslininkams sunku atkurti ar ištirti homeopatinius vaistus. Skiedimo procesas taip pat labai apsunkina bet kokį homeopatinių vaistų nuoseklumą.
Kita vertus, natūropatija daugiausia dėmesio skiria gyvenimo būdo pokyčiams, pavyzdžiui, sveikai natūraliai mitybai, pratimams, pavyzdžiui, jogai, ir natūralioms sveikatos problemoms gydyti, tokioms kaip žolelės, akupunktūra ar meditacija. Geras pavyzdys būtų gerti medaus citrinų arbatą ir naudoti druskos tirpalą nuo peršalimo, o ne vartoti nereceptinius vaistus nuo peršalimo. Šis dėmesys bendrai sveikatai, o ne nepagrįstoms homeopatijos teorijoms, paskatino daugelį šiuolaikinių gydytojų savo praktikoje naudoti kai kurias natūralias priemones. Kalbant apie homeopatiją ir natūropatiją, pastaroji dažniausiai yra vienintelė, kuri siekia dirbti su šiuolaikine medicina, o ne prieš ją.
Nors homeopatija ir natūropatija yra panašios tuo, kad gydo žmogų emociniu ir fiziniu lygmeniu, panašumai dažniausiai tuo ir baigiasi. Homeopatija iš esmės siekia priversti kūną išgydyti save, o natūropatija – suteikti kūnui jėgų išgyti pačiam. Skirtingai nuo homeopatijos, natūropatinė medicina Jungtinėse Valstijose oficialiai pripažįstama kaip papildoma ir alternatyvioji medicina (CAM).