Yra daug skirtumų tarp viruso ir bakterijų arba, tiksliau, virusų ir bakterijų, įskaitant jų santykinį dydį, dauginimosi metodus ir atsparumą medicininei intervencijai. Bakterija, žodžio bakterijos vienaskaita, yra vienaląstis gyvas organizmas, turintis visus ribonukleino rūgšties (RNR) ir dezoksiribonukleino rūgšties (DNR) genetinių kodų rinkinius. Virusas yra šiek tiek daugiau nei RNR arba DNR dalis, padengta baltymo apvalkalu. Todėl bakterija yra bent šimtą kartų didesnė už tipinį virusą.
Pagrindinis skirtumas tarp virusų ir bakterijų yra dauginimosi būdas. Bakterija yra visiškai savarankiškas ir savaime besidauginantis vienetas. Kai ateis tinkamas laikas, bakterija savo DNR ir RNR genetinę medžiagą padalins į dvi dalis. Aplink šias dvi naujas bakterijas susikurs atskiros ląstelių sienelės, ir šis procesas tęsis tol, kol susiformuos tūkstančiai ar milijonai bakterijų. Taip bakterijų padermės išgyvena beveik visose Žemės aplinkose, įskaitant negyvus paviršius, pavyzdžiui, akmenis ar plastiką.
Kita vertus, virusas negali daugintis be gyvo šeimininko. Virusas gali neveikti tūkstančius metų, kol galiausiai susilies su tinkamu šeimininku. Patekęs į šeimininko kūną, virusas naudoja į kojas panašius priedus, kad prispaustų ląstelę, ir smaigalį arba cheminę dangą, kad prasiskverbtų pro ląstelės sienelę.
Patekęs į gyvą ląstelę, virusas pakeičia pirmines ląstelės DNR arba RNR komandas savo genetinėmis instrukcijomis. Šios instrukcijos paprastai yra skirtos padaryti kuo daugiau viruso kopijų. Kai atskira ląstelė jau nebegalioja, ji sprogsta ir išsiunčia tūkstančius originalaus viruso kopijų kitoms nieko neįtariančioms ląstelėms.
Devyniasdešimt devyni procentai visų žinomų bakterijų laikomos naudingomis žmonėms arba bent jau nekenksmingomis. Jie leidžia dienas skaidydami organines medžiagas ir naikindami kenksmingus parazitus. Nedidelis procentas kenksmingomis žmogaus organizmui laikomų bakterijų, tokių kaip streptokokas ir E. coli, vis dar atlieka tas pačias funkcijas, kaip ir jų mažiau toksiškos bakterijos.
Bakterijos maitinasi žmogaus organizmo audiniais ir išskiria toksinus bei rūgštis. Būtent šie toksinai ir dirginančios rūgštys sukelia daugybę problemų, susijusių su bakterine infekcija. Jei bakterijas galima nužudyti antibiotikais, likusios infekcijos turėtų greitai išnykti.
Kita vertus, dauguma virusų neturi jokio naudingo tikslo. Vienintelė jų gyvenimo misija yra sukurti daugiau virusų, kad būtų užtikrintas padermės išlikimas. Mirtinas viruso poveikis šeimininkui yra tik atsitiktinis.
Kai virusas patenka į žmogaus organizmą, jis suranda priimtiną ląstelę šeimininką ir paima ją be įspėjimo. Kai ląstelė sprogsta, tūkstančiai naujų virusų pakartoja procesą kitose sveikose ląstelėse. Tuo metu, kai natūrali organizmo apsauga sužino apie invaziją, virusas gali reikšmingai kontroliuoti gyvybiškai svarbius organus ir audinius. Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) ir Ebolos virusas yra vadovėliniai pavyzdžiai, ką pavojingi virusai gali padaryti žmogaus organizmui prieš jiems paleidžiant.
Medicininė intervencija ir gydymas yra dar vienas didelis skirtumas tarp virusų ir bakterijų. Bakterijos yra gyvos, o tai reiškia, kad jas gali nužudyti tam tikri cheminiai veiksniai. Antibiotikai yra cheminiai junginiai, kurie naikina bakterijas sunaikindami jų ląstelių sieneles arba neutralizuodami jų gebėjimą daugintis. Priežastis, dėl kurios gydytojai pacientams skiria ilgus antibiotikų ciklus, yra sukurti aplinką, kurioje bakterijos negalėtų gyventi. Nors bakterijos ilgainiui dažnai toleruoja tam tikrus antibiotikus, poveikis panašus į naudojant insekticidą vabzdžiams.
Palyginimui, virusai nėra laikomi gyvais padarais. Jų negalima „nužudyti“ ta pačia prasme, kaip antibiotikai naikina bakterijas arba insekticidai naikina vabzdžius. Tiesą sakant, virusinių infekcijų gydymas dažnai yra negydomas. Liga turi tęstis tol, kol organizmas pats galės sėkmingai apsisaugoti. Antivirusiniai gydymo būdai, kai jie egzistuoja, veikia pagal principą blokuoti paties viruso naikinamuosius metodus. Arba viruso RNR arba DNR grandinė turi būti genetiškai nekenksminga, arba sunaikinti ląstelės sienelės pralaužimo būdai.
Antivirusiniai vaistai nėra veiksmingi prieš visus virusus, todėl tam tikromis ligomis, tokiomis kaip AIDS, ŽIV ir Ebola, vis dar kenčia milijonai žmonių visame pasaulyje. Mokslininkai vis dar bando suprasti pagrindinę virusų struktūrą ir genetinį programavimą. Tik supratus, kaip veikia virusas, galiausiai galima sukurti sėkmingą vakciną. Kita vertus, daugumos bakterijų sukeltų ligų gydymas gali būti veiksmingiausio antibiotiko paieška arba plataus spektro metodas.