Dikcija, arba rašytojo žodžių pasirinkimas, poezijoje užima ypač svarbią vietą, nes dažnai labai svarbi kiekvieno žodžio reikšmė, skambesys, skiemenų skaičius. Dikcija poezijoje apibrėžia tam tikro poetinio kūrinio toną ir daugelį jo stiliaus aspektų. Daugeliu atvejų, ypač eilėraščiuose, kurie turi atitikti griežtus stilistinius apribojimus, poetas turi pasirinkti žodžius, kuriuose yra tam tikras skiemenų skaičius ir kurie rimuojasi su kitais konkrečiais žodžiais. Dikcija yra svarbi net ir mažiau struktūruotuose poezijos kūriniuose, nes dauguma poetinių formų yra daug mažiau žodinės nei dauguma prozos kūrinių. Nors prozininkas dažnai aprašydamas gali skirti kelias pastraipas, poetui dažnai reikia perteikti reikšmingą informaciją apie ką nors tik keliais tinkamai parinktais žodžiais.
Daugelis eilėraščių parašyti labai struktūrizuotomis formomis, kurios turi atitikti konkrečias taisykles. Pavyzdžiui, herojiškuose kupetuose poetas turi rašyti jambiniu pentametru, kai pakaitomis išdėstyti penki kirčiuoti ir penki nekirčiuoti skiemenys. Be to, kiekvienos eilučių poros galiniai skiemenys turi rimuoti. Šiuose suvaržymuose dikcija tampa nepaprastai svarbi, nes poetas turi pasirinkti žodžius, kurie atitiktų šiuos apribojimus, nepakenkdamas norimai perteikti prasmei. Kiekvienas žodis turi būti įvertintas pagal jo reikšmę ir vaidmenį ritmo ir rimo schemoje.
Dikcija poezijoje taip pat nepaprastai svarbi dėl savo gebėjimo perteikti toną. Žodžiai, perteikiantys niūrumo, tamsos ir melancholijos idėjas, perteiks drastiškai kitokį toną nei tie, kurie sufleruoja džiaugsmą, šviesumą ir energiją. Eilėraščio tonas dažnai naudojamas siekiant paveikti jo emocinį poveikį ne tik pažodines žodžių reikšmes ir garsus. Įgudęs poetas kuria savo dikciją ne tik tam, kad perteiktų tam tikrą prasmę ir tam tikru būdu skambėtų, bet ir sukeltų tam tikrą skaitytojų emocinių atsakymų rinkinį. Aplaidus ir nerūpestingas poezijos dikcija gali pasisekti prasme ir skambesiu, bet greičiausiai nesukels specifinio emocinio atsako, kurio norėjo poetas.
Kai kuriose poezijos formose, ypač pasakojamuose eilėraščiuose, žodžių pasirinkimas yra naudojamas norint pasakyti skaitytojui ką nors apie pasakotoją. Pavyzdžiui, poezijos dikcija gali būti naudojama norint pasakyti, kad kalbėtojas yra tam tikros kilmės ar amžiaus grupės. Šis dikcijos vartojimas, nors ir daug labiau paplitęs prozoje, vis dar užima svarbią vietą daugelyje poezijos formų, ypač kai kalbėtojo tapatybė yra būtina norint visiškai suprasti eilėraštį.