Nors filosofai dažnai ginčijosi šiuo klausimu, fenomenologija ir egzistencializmas šiuolaikinėje filosofijoje yra praktiškai neatsiejami dalykai. Egzistencializmas iš esmės yra žmogaus egzistencijos tyrimas, taikomas individui. Ši filosofijos šaka žvelgia į tai, kaip kiekvienas žmogus įgyja savo gyvenimą prasmės, nepaisant daugybės kliūčių, kurias natūraliai kelia toks pasaulis, koks jis yra. Fenomenologija yra žmogaus sąmonės arba tai, kaip kiekvienas žmogus patiria jį supantį pasaulį, tyrimas. Daugelis filosofų šiandien sutinka, kad fenomenologija ir egzistencializmas daugelyje sričių sutampa, nes abu yra susiję su žmogaus patirtimi ir pasaulio suvokimu.
Dažniausiai egzistencializmas orientuojasi į žmonių egzistavimą, o ne į jų esmę. Ši filosofija nekreipia dėmesio į sielą ar neapčiuopiamus veiksnius, tokius kaip Dievas ir dvasinis gyvenimas. Į šiuos veiksnius kartais atsižvelgiama, bet tik kaip į žmogaus asmeninės filosofijos dalį, o ne kaip į visuotinai priimtą tiesą. Egzistencializme nieko nėra objektyvaus; visos patirtys yra subjektyvios, kiekvienas žmogus savo gyvenimui suteikia skirtingą prasmę. Egzistencializmas teigia, kad žmonės turi suteikti savo gyvenimui prasmę, kad padėtų jiems pakilti virš nepalankių viso pasaulio ypatybių.
Fenomenologijos studijos taip pat nagrinėja egzistenciją, tačiau daugiau dėmesio skiria tam, kaip skirtingos patirtys formuoja nuomonę apie pasaulį apskritai. Filosofai, priskiriantys šiai mąstymo mokyklai, paprastai žiūri į reiškinius arba dalykus taip, kaip jie atsiranda kiekvienoje individualioje žmogaus patirtyje. Kitaip tariant, kažkas, kas vienam žmogui atrodo kaip reiškinys ar keistas įvykis, kitam gali būti visiškai normalu. Pavyzdžiui, vienas asmuo nuotraukos šešėlį gali suvokti kaip vaiduoklį ar antgamtinę figūrą, o kitas žmogus tą patį reiškinį patiria kaip per daug eksponuotą filmą.
Ten, kur fenomenologija ir egzistencializmas sutampa, yra per patirtį. Žmonės naudoja patiriamus reiškinius, kad įgautų savo gyvenimą prasmės, o tai skatina juos toliau veikti ir judėti į priekį. Kiekvienas žmogus reiškinius išgyvena skirtingai, o tai reiškia, kad kiekvienas žmogaus egzistavimo atvejis yra skirtingas. Tai suteikia pasauliui daug skirtingų žmonių. Ši įvairovė būtina, kad ir fenomenologija, ir egzistencializmas gyvuotų. Jei žmonės viską patirtų ir suvoktų vienodai, nebūtų nė vienos iš šių filosofijų.
Tiek fenomenologijos, tiek egzistencializmo varomoji jėga yra išsipildymas. Žmonės patiria dalykus taip, kaip jie daro, nes jiems reikia jausti tikslo jausmą. Šios dvi filosofijos susiduria, nes tas išsipildymas priklauso nuo gyvenimo prasmės priskyrimo ir tos prasmės patyrimo.