Atliekų perdirbimo būdų yra daug ir jie labai priklauso nuo to, kokios rūšies atliekas reikia perdirbti. Daugelį pagrindinių atliekų, tokių kaip stikliniai buteliai ar aliuminio skardinės, galima lengvai perdirbti, o tokiems daiktams kaip elektronika ir akumuliatoriai gali prireikti šiek tiek daugiau darbo, kad būtų galima perdirbti. Paprastai galima perdirbti ir labai toksiškas atliekas, tačiau jos dažnai kainuoja arba reikia važiuoti į vieną iš kelių objektų valstybėje ar šalyje.
Reikėtų pažymėti, kad paprastai yra daromas skirtumas tarp kompostavimo programos ir programos, skirtos faktiniam atliekų perdirbimui. Nors bendras principas yra beveik tas pats, kompostuojant organines medžiagas leidžiama arba skatinama suskaidyti į dirvą, kuri vėliau gali būti naudojama pakartotinai. Kita vertus, perdirbant paimamos medžiagos, suskaidomos į sudedamąsias dalis ir šiek tiek išvalomos, kad jas būtų galima pakartotinai panaudoti tolimesnėje gamyboje. Tačiau paprastai šiek tiek pablogėja kokybė, todėl, pavyzdžiui, baltas rašomasis popierius gali būti perdirbtas ir paverstas rudu popieriumi arba kartonu.
Dauguma Jungtinių Valstijų miestų siūlo perdirbimo programas, kurios leidžia palyginti lengvai perdirbti atliekas. Daugelis savivaldybių siūlo paėmimą prie borto, kur gyventojai gali gauti specialią šiukšliadėžę įprastoms buitinėms atliekoms, kurias galima perdirbti. Norint jose perdirbti atliekas, tereikia jas šiek tiek išvalyti ir išmesti kaip šiukšles, tačiau į specialią šiukšliadėžę. Kai kuriose vietose atliekas reikia atskirti pagal medžiagas, pavyzdžiui, į stiklą, metalą, plastiką ir popierių. Tačiau daugelyje sričių atliekos gali būti maišomos ir vėliau rūšiuojamos rankiniu būdu arba mechaninėmis priemonėmis.
Vietovėse, kuriose nėra galimybės pasiimti iš šaligatvio, atliekų tvarkymo įmonės dažnai siūlo perdirbimą pagal įprastas programas. Atliekų perdirbimas šiose vietose beveik visada nemokamas, priešingai nei mokestis už atliekų išmetimą. Kai kuriose valstijose yra įrenginių, siūlančių pinigus mainais už tam tikrų medžiagų, dažniausiai butelių ir skardinių, perdirbimą, kuris paprastai pažymimas kaip išpirkimo vertė.
Pramoninis perdirbimas dažniausiai vyksta specialiuose įrenginiuose. Pavyzdžiui, betono ar statybinių medžiagų atliekas dažnai galima perdirbti atvežant jas į pramoninio perdirbimo vietą. Kai kuriais atvejais už šių medžiagų perdirbimą gali būti imamas nedidelis mokestis, tačiau kitais atvejais jų šalinimą subsidijuoja vietos valdžia.
Vis dar funkcionalios būklės drabužius ir elektroniką lengviausia perdirbti paaukojus juos nemokamai tarnybai, kuri juos grąžina. Tais atvejais, kai elektronika nebėra gyvybinga, ją galima atiduoti naudojant specialią elektronikos perdirbimo programą. Yra daug programų, skirtų konkretiems įrenginiams, pvz., mobiliesiems telefonams ar kompiuteriams, o kai kurie gamintojai turi perdirbimo programą ir rinkinį su naujais produktais. Tačiau reikia žinoti, kad yra tam tikra rizika, susijusi su elektroninių komponentų, pvz., standžiųjų diskų ar mobiliųjų telefonų, kuriuose gali būti asmeninės informacijos, perdirbimas.
Kiti daiktai, tokie kaip dažai, fluorescencinės lempos ir chemiškai apdoroti medienos gaminiai, gali būti perdirbami tik specialiose patalpose. Priklausomai nuo valstybės, šios įstaigos gali imti surinkimo mokestį. Nepaisant to, jie gali būti perdirbami, jei tinkamai tvarkomi, o šių toksiškų daiktų perdirbimas gali labai sumažinti poveikį aplinkai planetai.