Ironija poezijoje yra literatūrinė technika, kuri naudoja nesutarimą, nesuderinamumą ar naivų kalbėtoją, kad pasakytų ką nors kita, o ne tiesioginę eilėraščio prasmę. Yra trys pagrindinės poezijos ironijos rūšys: žodinė ironija, situacinė ironija ir dramatiška ironija. Poetai naudos ironiją dėl įvairių priežasčių, įskaitant satyrą ar siekdami politinio taško. Ironiją poezijoje gali būti sunku aptikti, tačiau tai yra retorinis prietaisas, kurio poezijos studentai turėtų visada stebėti.
Viena paplitusi ironijos forma poezijoje yra žodinė ironija, kai poetas manipuliuoja tonu, sakydamas priešingai nei iš tikrųjų sako eilėraštis. Tokio tipo ironija, panaši į sarkazmą, ypač paplitusi satyroje. Geras žodinės ironijos pavyzdys yra Aleksandro Pope’o „Spynos išprievartavimas“. Eilėraštyje naudojamas epinės poezijos tonas ir sutartinės, apibūdinančios kasdienį moters plaukų nukirpimo scenarijų. Apibūdindamas kasdienį įvykį išdidiu tonu, popiežius šaiposi iš epinės poemos pretenzijų, parodydamas ir paviršutiniško grožio tuštybę.
Kitas ironijos panaudojimas poezijoje yra situacinė ironija. Situacinė ironija atsiranda, kai poetas naudoja aplinką ar metaforą, kuri nesutampa su eilėraščio turiniu, todėl skaitytojas pamato kažką naujo apie turimą objektą. Garsus tokio tipo ironijos poezijoje pavyzdys yra TS Elioto „J. Alfredo Prufrocko meilės dainoje“, kurioje vakaras lyginamas su „pacientu, eteriniu ant stalo“. Paimdamas tradiciškai gražų gamtos vaizdą ir palygindamas jį su skausminga modernumo medicinine procedūra, Eliotas naudoja situacinę ironiją, kad pavaizduotų natūralaus grožio praradimą sugadintame pasaulyje.
Eilėraštyje taip pat gali būti dramatiškos ironijos, poezijos ironijos, kai naivus kalbėtojas sako tai, kas turi prasmę, kuri yra ne tik jo paties žinios. Ši retorinė priemonė labiausiai paplitusi poezijoje, kurioje kaip eilėraščio balsas naudojamas nepatikimas kalbėtojas. Garsus tokio tipo ironijos poezijoje pavyzdys yra Roberto Browningo „Mano paskutinė kunigaikštienė“. Eilėraštį pasakoja kunigaikštis, aprašydamas savo buvusios žmonos, mirusios dėl tariamai natūralių priežasčių, portretą. Viso eilėraščio metu kunigaikštis nejučiomis pasakoja, kad ją nužudė dėl savo nevaldomo pavydo, leisdamas skaitytojui pamatyti kažką apie kunigaikštį, ką jis mieliau slėptų.