Prozą, nesvarbu, ar tai grožinės, ar negrožinės literatūros kūrinys, galima suskirstyti į du pagrindinius komponentus: istoriją ir diskursą. Istorija nurodo įvykius, kuriuos perteikia prozos kūrinys, nesvarbu, ar tai tikri naujienų įvykiai, ar fiktyvūs fantastikos įvykiai. Kita vertus, diskursas reiškia metodus ir metodus, kuriuos autorius naudoja pristatydamas tuos pagrindinius įvykius, kad suformuotų skaitytojo suvokimą apie įvykius pasakojime.
Rašto darbe aprašyti įvykiai paprastai yra supaprastinti ir amoralūs, kitaip tariant, savaime nėra nei geri, nei blogi. Prozos kūrinys gali kalbėti apie vienos šalies įsiveržimą į kitą, tačiau pats įvykis nėra nei teisingas, nei neteisingas, jis tiesiog įvyko. Pavyzdžiui, pats įvykis paprastai nepasako skaitytojams, ar šalis buvo pagrįstai įsiveržusi į kitą.
Diskursas yra prozos elementas, įrėminantis įvykius, kad būtų sprendžiami etikos klausimai, ir skaitytojo mintyse nustato veiksmo konotacijas. Autorius gali tai pasiekti naudodamas būdvardžius, prieveiksmius, metaforas ir kitus aprašomuosius būdus, kad skaitytojui nustatytų gėrio ir blogio konotacijas. Pavyzdžiui, autorius gali kalbėti apie „galingą“ šalį, įsiveržiančią į „silpną“ ar „be gynybos“. Taip rašytojas įvykį įrėmina kaip neteisybės prieš šalį, į kurią buvo įsiveržta, situaciją, išskirdamas tą tautą pagrindine veikėja, o įsiveržusiąja – antagoniste. Arba autorius galėtų pakeisti šį suvokimą, nurodydamas „engiamą“ šalį, pagaliau užpuolusią savo „žiaurią“ kaimynę.
Istorija paprastai yra įvykių, vykstančių chronologine tvarka, serija. Kita diskurso forma yra pasirinkti istorijas susieti panašia tvarka arba pasirinkti, kuriuos įvykius įtraukti, kuriuos neįtraukti ir kokia tvarka pasakoti įvykius. Tokiu būdu istorija ir diskursas kartu sukuria tam tikrą pagrindinės įvykių serijos versiją.
Remdamasis ankstesniu kariaujančių kaimyninių tautų pavyzdžiu, autorius gali nuspręsti sukurti užuojautą įsiveržusiai šaliai, pasakojimą pradėdamas nuo ją ištikusio baisaus įvykio. Taip parašius, besiveržiančios šalies veiksmai skaitytojui gali pasirodyti pateisinti. Tada autorius galėtų atsigręžti į savo skaitytojus, įtraukdamas prisiminimą apie įvykį, vykstantį prieš pasakojimo pradžią. Ši informacija galėtų pateisinti pradinį įvykį, kuris skaitytojui atrodė toks bjaurus, kad perteikia pagrindinio veikėjo ir antagonisto vaidmenis.
Tai, kaip autorius naudoja istoriją ir diskursą, gali priklausyti nuo autoriaus naratyvo tikslų. Jei rašytojas bando sukurti objektyvų ir informatyvų kūrinį, pavyzdžiui, naujienų straipsnį, jis gali sutelkti dėmesį į istorijos įvykių pristatymą ir diskursas vaidina nedidelį vaidmenį formuojant skaitytojo interpretaciją. Ir atvirkščiai, jei autorius pasakoja pasaką, kad sukeltų tam tikrą skaitytojo jausmą – pateikdamas įvykius taip, kad skaitytojas juos matytų tam tikra šviesa – tada kūrėjas gali naudoti diskurso metodus, kad sukurtų istoriją taip, kad sukeltų norimą skaitytojo reakciją. Pastarąją techniką dažnai naudoja įtikinami eseistai ir grožinės literatūros rašytojai.