Kokybė kaip konkurencinis pranašumas yra laikomas vienu iš esminių būdų, kuriais tiek atskiros įmonės, tiek nacionalinės ekonomikos gali sėkmingai konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Tai prieštarauja santykiniam pranašumui, kuris iki devintojo dešimtmečio vidurio buvo laikomas pagrindiniu būdu palengvinti prekybą ir ekonomikos augimą. Lyginamasis pranašumas sutelktas į įmones ar šalis, gaminančias tas prekes ir paslaugas, kurios yra efektyviausios, ir prekiaujančias jais produktais, kuriuos galima efektyviau pagaminti kitose šalyse. Nors lyginamoji prekyba buvo laikoma abipusiai naudinga, ji tiesiogiai neatsižvelgė į kokybę kaip į konkurencinį pranašumą, o sutelkė dėmesį į prekių gamybos sąnaudas, o ne į galutinį jų gyvybingumą ir patvarumą užbaigus.
Visa konkurencinga pramonė bando išsiskirti manipuliuodama keliais pagrindiniais veiksniais. Tai apima prekių ir paslaugų kainą, patogias vietas, iš kurių jas galima pateikti, ir lojalių klientų bazės sukūrimą. Kokybė, kaip konkurencinis pranašumas, yra foninis arba pagalbinis vaidmuo, nes ji turi tiesioginės įtakos visiems kitiems verslo strategijos aspektams. Už prekes, kurios yra pagrįstos aukščiausia kokybe, gali būti imama didesnė kaina, o tai sukuria tendenciją, kad klientai yra natūraliai lojalūs prekės ženklui, o tai palengvina greitesnę plėtrą, nei gali pasiekti konkurentai toje pačioje pramonės šakoje. Kokybė taip pat suteikia įmonėms strateginio pranašumo, nes ji paneigia daugumą neigiamų atsiliepimų ir klientų grąžos bei sumažina laužo ir perdirbimo išlaidas gamybos procese.
2011 m. atliktame tyrime 70 % iš 3,400 34 mažų ir vidutinių įmonių iš viso 46 skirtingų šalių ekonomikoje kokybę įvertino kaip konkurencinį pranašumą kaip pagrindinį rūpestį. Indijoje ir Kinijoje buvo pastebėtos unikalios išimtys – Indijos įmonės taip pat vertina kokybę kaip labai svarbią, tačiau daugiau dėmesio skiria prekės ženklo atpažinimui ir kainai nei kitur. Apklaustose Kinijos įmonėse tik 84 % vertino kokybę kaip didžiausią susirūpinimą dėl konkurencingumo, o tai nenuostabu, nes Kinija išgarsėjo tarptautiniu mastu dėl konkurencingesnės kainos nei dauguma kitų ekonomikų produktų. Kinija taip pat tebėra taisyklės išimtis, nes ji ir toliau sėkmingai visame pasaulyje, sutelkdama dėmesį į savo prekių ir paslaugų santykinį pranašumą. Šalys, kuriose įmonės kokybę vertino kaip konkurencinį pranašumą aukščiau nei kitur pasaulyje, buvo 92 % apklausoje dalyvavusių Lotynų Amerikos įmonių, kurios ją laikė svarbiausia, o Vietname 85 %, o Taivane – XNUMX %, kokybę laiko itin svarbia verslo sėkmei.
Sudėtingesnis požiūris į kokybę kaip konkurencinį pranašumą verslo aplinkoje patenka į vadinamąjį kokybės funkcijų diegimą (QFD). QFD bando suskirstyti kokybę į teigiamus ir neigiamus aspektus, kaip vadovas įmonėms sutelkti pastangas į teigiamus kokybės pranašumus, palyginti su visais kitais, nes tai laikoma stipresniu įmonės kūrimo varikliu. Neigiamų kokybės aspektų, į kuriuos įmonės gali skirti per daug dėmesio, pavyzdys yra pernelyg didelis susidorojimas su nusivylusiais klientais. Vietoj to, jei įmonė sutelkia dėmesį į tuos klientus, kurie yra labiausiai patenkinti jos produktais ar paslaugomis, ir randa būdų, kaip pagerinti šį verslo aspektą, labiau tikėtina, kad tai paskatins verslą.
Kadangi kokybė yra subjektyvus terminas, kurį verslo konkurentai gali apibrėžti gana skirtingai, buvo bandoma ją suskirstyti į kelias skirtingas objektyvias kategorijas, tokias kaip dizaino kokybė ir atitikties kokybė. Dizaino kokybė pirmiausia yra susijusi su gaminio funkcionalumu ir ilgaamžiškumu, atsižvelgiant į tai, kam klientas iš tikrųjų nori jį naudoti. Kita vertus, atitikties kokybei pagrindinis dėmesys skiriamas pirminiam tikslui, dėl kurio gaminys buvo pagamintas, neatsižvelgiant į įvairius jo naudojimo būdus rinkoje. Kartu sudėtingi abiejų požiūrių į produktus aspektai yra įtraukti į vadinamąjį visuotinės kokybės valdymą (TQM), kuris turi išlikti orientuotas į klientą, kad būtų lengviau išlikti ir augti visos verslo pastangos.