Konotacija literatūroje atsiranda tada, kai vartojama kalba nurodo emocinę ar empatišką žodžio ar idėjos pažodinės reikšmės dimensiją. Konotacija yra vienas iš dviejų žodžių – konotacija ir denotacija – apibūdinančių pagrindinę kalbos savybę. Denotacija yra tiesioginė žodžio ar frazės reikšmė. Negalima svarstyti žodžio ar frazės konotacinės reikšmės, nesuvokdamas, ką žodis ar frazė reiškia pažodžiui. Konotacija literatūroje leidžia aptariamai idėjai suteikti gilesnę prasmę.
Denotacijos ir konotacijos santykis literatūroje leidžia formuoti idiomas ir kitas kalbos figūras. Denotacija pateikia pažodinę žodžio ar frazės reikšmę. Pavyzdžiui, frazė „obuolių įkandimas“ pažodžiui reiškia vieną kąsnį iš vieno vaisiaus. Frazės „obuolių įkandimas“ konotacija gali apimti daugybę kitų elementų, įskaitant Biblijos istoriją apie Adomą ir Ievą. Panašiai obuolys gali būti gyvenimo metafora, o kąsnis veiksmui, todėl frazė reiškia „gyvenk iki galo“ arba „išnaudok dieną“.
Konotacija literatūroje suteikia pagrindą metaforoms, palyginimams ir kitoms abstrakčioms kalbinėms konstrukcijoms. Be metodo, suteikiančio idėjoms prasmę ne tik pažodžiui, nebūtų galimybės palyginti abstrakčių ir konkrečių sąvokų. Konotacija yra lingvistikos, vadinamos semiotika, studijų dalis. Semiotika yra simbolių, leidžiančių žmonėms bendrauti, mokslas, nepaisant kalbos ar kultūros. Visi žodžiai bet kuria kalba yra metaforos, kurių konotacija suteikia metaforai platesnę reikšmę.
Literatūroje yra daug konotacijos pavyzdžių. Pavyzdžiui, garsiojoje Thomaso Wolfe’o citatoje „Tu negali grįžti namo vėl“ žodis „namai“ reiškia prasmę, toli už pažodinio namo ar net namų aiškinimo. Citatoje minimas „namai“ reiškia praeitį, „namus“, kuriuose žmogus užaugo. Apsvarstydami šią frazę denotatyviai atimame visą emocinį svorį ir prasmę.
Miltono knygoje „Prarastas rojus“ sudėtingesnė konotacinė reikšmė gaunama iš graikų ir romėnų mitologinių formų ir sąvokų, įskaitant ir pačios eilėraščio, vartojimo. Kaip epinė poema, „Prarasto rojaus“ forma reiškia, kad pati istorija tam tikra prasme yra mitinė. Graikų ir romėnų mitologija sutelkė dėmesį į aukščiausią dieviškumą tiek įkvėpimo, tiek dalyko atžvilgiu. Miltono tikslas, pasitelkdamas formą pasitelkdamas šią konotaciją, yra suteikti pasakojimui gilesnę dimensiją nei pačiai pažodinei istorijai. Iš esmės konotacijos nereikia perteikti žodžiais, ją galima sukurti ir naudojant įvairius literatūrinius elementus.