Nors visi žodžiai turi tiesioginę reikšmę arba žymėjimą, dauguma žodžių taip pat turi konotaciją. Konotacija yra emocija ar asociacija, kurią žodis turi už jo tiesioginės reikšmės. Poetai poezijoje naudoja konotaciją, kad padėtų sukurti nuotaiką ir toną, taip pat kontroliuoti, kaip skaitytojas pagalvos apie asmenį, vietą, dalyką ar koncepciją. Kai kurie žodžiai turi neigiamą konotaciją, o kiti – teigiamą. Kai kuriais atvejais du žodžiai gali turėti tą pačią pažodinę reikšmę, bet ryškiai skirtingą konotaciją. Tiek „namai“, tiek „namas“ reiškia vietas, kuriose gyvena žmonės, tačiau žodis „namai“ gali priversti skaitytoją galvoti apie šilumos ir šeimos vietą, o daugelis žodį „namas“ laiko šaltesniu ir beasmeniu.
Skirtingai nei romanistai ar eseistai, kurie turi daugiau erdvės pasakyti tai, ką nori pasakyti, poetas turi ribotą žodžių kiekį, kuriuo gali išreikšti savo mintį. Naudodamas konotaciją poezijoje, poetas gali sukurti tam tikrą nuotaiką, toną ar jausmą tiesiog naudodamas teisingą žodį ar trumpą frazę. Dauguma poetų mano, kad žodžių pasirinkimas yra nepaprastai svarbus, nes nors du žodžiai gali turėti tą pačią pažodinę reikšmę, jų konotacijos gali būti labai skirtingos. Pavyzdžiui, žodžiai „stiprus“ ir „galingas“ turi panašias tiesiogines reikšmes. Tačiau nors žodis „stiprus“ gali priversti galvoti apie žmogų, turintį tvirtumo ir charakterio tvirtumo, žodis „galingas“ gali priversti skaitytoją galvoti apie asmenį, turintį turtus ir socialinę įtaką.
Kartais poezijos konotacija yra teigiama. Poetas renkasi tam tikrus žodžius, nes daugumai žmonių jie kelia džiugias asociacijas, o rašytojas nori sukurti skaitytojo teigiamą jausmą. Eilėraštis gali apibūdinti meno kūrinio kūrimą kaip „gimimą“, kad skaitytojas susimąstytų apie tai, kas gali būti sunku ir skausminga, bet galiausiai džiuginanti. Apibūdindamas naują partnerystę, poetas gali apibūdinti jas kaip vestuves, nurodydamas, kad tai „džiaugsminga sąjunga“. Jei poetas nori, kad skaitytojas matytų ką nors laimingo ar jaudinančio, jis gali tai palyginti su amerikietiškais kalneliais arba apibūdinti kaip slydimą nuo kalno didžiuliu greičiu.
Poezijoje randama konotacija gali būti ir neigiama. Tiesą sakant, daugelis poetų konotaciją poezijoje, norėdami nustatyti tam tikrą nuotaiką ar toną arba priversti skaitytoją galvoti apie ką nors neigiamai, naudoja žodį su neigiama konotacija. Apibūdindamas veikėją kaip ambicingą, skaitytojas tikrai gali galvoti apie ką nors, kas nori tam tikrų dalykų ir galbūt stengsis juos gauti. Tačiau vartojant žodį „godus“, skaitytojas į veikėją žiūri kaip į žmogų, kuris yra savanaudis, gobšus ir tikriausiai nori naudoti nesąžiningas priemones, kad gautų tai, ko nori.