Literatūros motyvas yra objektas, sąvoka ar elementas, kuris sąmoningai daug kartų pasirodo kūrinyje ar kūrinių serijoje. Tai susiję su panašiomis sąvokomis, dar vadinamomis motyvu, mene, muzikoje ir dizaine. Literatūroje motyvo vaidmuo – pasiūlyti nuotaiką, temą ar net moralę. Nors kai kurie motyvai gali būti akivaizdūs auditorijai, kiti gali būti subtilesni arba netgi pasiūlyti pačių auditorijos narių. Įprasti motyvai yra oras, dažnai naudojamas simbolizuoti emocines būsenas, ir veidrodžiai ar atspindžiai, kurie gali reikšti dvigubą asmenybę arba vidinį konfliktą.
Motyvas yra prancūziškas žodis, reiškiantis modelį arba dizainą. Kaip ir kai kurie kiti prancūzų literatūros terminai, pavyzdžiui, avangardas, jis buvo perkeltas į anglų kalbą, o rašyba ir reikšmė iš esmės nepažeista. Meno ir grafinio dizaino srityje tai reiškia pasikartojantį vaizdą, pvz., gėlių piešinį ant tapetų. Muzikoje tai ištrauka, kuri kelis kartus pasikartoja toje pačioje muzikinėje kompozicijoje. Motyvas literatūroje metaforiškai pasiskolina savo prasmę iš šių kitų meninių panaudojimų.
Motyvai gali atsirasti įvairiuose tam tikro literatūros žanro įvairių autorių kūriniuose. Pavyzdžiui, mentorius, suteikiantis herojui žinių ar ginklų, reikalingų užduočiai atlikti, yra dažnas literatūros, ypač nuotykių istorijų, motyvas. Viename kūrinyje gali būti ir kelis kartus pasirodantis motyvas. Pavyzdžiui, Marko Tveno filme „Huckleberry Finn“ veikėjai nuolat paimami į nelaisvę ir randa pabėgimo būdus. Tai, ką Tvenas ketino panaudodamas šį motyvą, yra kritinės diskusijos objektas; komentaras apie vergiją ir laisvę yra viena iš galimų interpretacijų.
Iš tikrųjų daugelis literatūros kritikos ir akademinio rašto yra susiję su motyvo vaidmeniu literatūroje ir kine. Universiteto disertacijų ir kitų mokslinių darbų autoriai iki smulkmenų nagrinės romanus ar filmus, ieškodami paslėptų motyvų įrodymų. Kartais šie menami motyvai būna netikėti ir patiems menininkams. Tačiau kiti kūrėjai labai stengiasi įtraukti motyvus į savo darbus. Režisierius Stanley Kubrickas per savo 1980 m. siaubo klasiką „Švytėjimas“ pastatė veidrodžius strategiškose vietose – subtilus motyvas, kurio nepastebi pirmą kartą žiūrint filmą.
Literatūroje ir kituose pasakojimo menuose, pavyzdžiui, filme, yra daugybė kitų motyvo pavyzdžių. Našlaičio herojaus motyvas populiariojoje literatūroje pasirodė per visą istoriją – nuo Pelenės iki Supermeno iki Hario Poterio. Beprotybė ar jos atsiradimas yra pasikartojantis Šekspyro „Hamleto“ motyvas. Rašytojas Harlanas Elisonas turi daug motyvų, kurie pasirodo jo istorijose, pavyzdžiui, piktos dieviškos būtybės ir moraliai sunkūs pasirinkimai. Filme „Atgal į ateitį“ pasitelkiamas laiko motyvas, nes veikėjai nuolat vėluoja arba žiūri į laikrodžius ar kalendorius.