Organizacinis elgesys yra terminas, kuris gali turėti keletą skirtingų apibrėžimų, nors klasikinis yra asmenų tyrimas organizacijos kontekste. Visos organizacijos turi tam tikro tipo korporacinį elgesį – jis egzistuoja visur, netgi kaip organizacijos elgesys švietimo srityje. Čia terminas apibrėžia mokyklos struktūrą, procesą, kuriuo mokykla vertina veiklos rezultatus ir kaip švietimo įstaiga reaguoja į pokyčius. Kiekviena mokykla yra skirtinga, o organizacijos elgesys priklauso nuo mokyklos dydžio, tipo, struktūros svarbos ir kitų veiksnių. Asmenys yra bendra organizacijos elgesio varomoji jėga.
Švietimo įstaiga yra kaip ir bet kuri kita organizacija – pilna žmonių, kurie vadovauja grupės veiklai. Organizacinis elgesys švietime dažnai turi gana standartinę struktūrą, pavyzdžiui, direktorius, direktoriaus pavaduotojas, mokymo programų koordinatorius ir kiti administraciniai asmenys. Visi šie asmenys yra atsakingi už tono nustatymą įstaigoje. Vadovavimo ar etikos stoka gali kilti iš pačios viršaus, o tai gali sukelti lūžių institucijoje. Norint sukurti ir įtvirtinti tinkamą toną organizacijoje, kad būtų pasiekti jos tikslai, būtina stipri administracinė grupė.
Vienas bendras ir kartais prieštaringas švietimo įstaigų aspektas yra tai, kaip mokytojai ir pedagogai atitinka tam tikrus veiklos rodiklius. Norint užtikrinti, kad mokiniai gautų geriausią įmanomą išsilavinimą, būtina tinkamai įvertinti visų mokytojų ir pedagogų veiklą. Organizacinis elgesys švietimo srityje padeda administracijai sukurti sąžiningą ir teisingą procesą, pagal kurį jie vertina kiekvieno darbuotojo veiklą. Procesas gali būti platus ir gana intensyvus, matuojant įvairius aspektus, tokius kaip klasėje, aptarnavimas mokyklai ir išorinė veikla, atliekama virš įprastų mokymo pareigų. Periodinės peržiūros dažnai yra švietimo įstaigose įprasta.
Pokyčiai yra vidinė ar išorinė jėga, nuo kurios negali pabėgti jokia institucija, net ir švietimo sektoriuje. Dalis veiklų, kurios egzistuoja organizacinėje elgsenoje švietime, yra apibrėžti veiksnius, skatinančius pokyčius. Švietimo srityje tai gali apimti mokymo programų pakeitimus, valstybės reikalavimų koregavimą, naujų mokytojų paiešką tiems, kurie išeina į pensiją, ir mokinių skaičiaus didėjimą. Visi šie ir kiti veiksniai – pavyzdžiui, mokyklų rajonų pokyčiai ar naujų švietimo įstaigų atidarymas – taip pat yra šio proceso dalis. Mokyklų administratoriai ir aukštesniojo lygio mokytojai turi sugebėti valdyti šiuos pokyčius neprarandant mokiniams mokykloje teikiamo švietimo kokybės.