Polikloniniai antikūnai yra plačiai naudojami medicinoje ir yra įprasti antinuodų, antitoksinių ir transplantacijos vaistų nuo atmetimo komponentai. Antikūnai taip pat dažnai naudojami diagnostiniams laboratoriniams tyrimams ir tyrimams. Jie dažnai naudojami dėl gebėjimo prisijungti prie specifinio baltymo arba jį neutralizuoti.
Antivenom gali būti gaminamas naudojant polikloninius antikūnus. Gyvūnui suleidžiami nedideli kiekiai tam tikrų nuodų, po kurių gyvūnas gamina antikūnus, kurie atakuoja ir neutralizuoja nuodus. Šis gydymo kursas gali trukti mėnesius, tačiau gyvūno kraujyje nustačius pakankamą antikūnų skaičių, specialistai paima kraują. Antikūnų turtingas kraujas yra atskiriamas, išvalomas ir toliau apdorojamas, kad būtų išskirti polikloniniai antikūnai, kurie vėliau gali būti naudojami tam tikrų rūšių įkandimams gydyti.
Antitoksinas arba antiserumas gali būti gaminami panašiu būdu. Laboratorijos gyvūnams suleidžia nedidelius kiekius konkretaus organizmo, kuris sukuria polikloninį antikūnų atsaką, kuris neutralizuoja toksiną. Tada išgautas kraujas naudojamas kaip antitoksinas nuo įvairių ligų, tokių kaip botulizmas ir stabligė. Taip pat gali būti naudojamas asmenų, susirgusių ir išgyvenusių mikrobų sukeltas ligas, kraujas. Pavyzdžiui, išgyvenusių pacientų antiserumas dažnai naudojamas kaip ebolos gydymas.
Indukcinės arba prieš atmetimą skatinančios medžiagos taip pat buvo sukurtos iš monokloninių ir polikloninių antikūnų, gautų iš gyvūnų. Šie preparatai paprastai skiriami iškart po transplantacijos operacijos. Serume esantys antikūnai nusitaiko ir atakuoja T-ląsteles, susidarančias pacientų, kuriems buvo persodinta transplantacija, kraujyje. Kai agentas susiduria su T ląstele, serume esantys antikūnai sunaikina arba sunaudoja ląstelę, slopindami organų ir audinių atmetimą. Tyrimai rodo, kad pacientai, vartojantys indukcines medžiagas, kurių sudėtyje yra šių antikūnų, patiria mažiau šalutinių poveikių, palyginti su tais, kurie vartoja preparatus, pagamintus su monokloniniais antikūnais.
Laboratorijos dažnai naudoja polikloninius antikūnus, kad nustatytų ligą kraujo ar audinių mėginiuose. Antikūnai jungiasi prie virusų arba vėžinių ląstelių paviršiaus antigenų, ir šis surišimo veiksmas paprastai matomas mikroskopu. Tokie tyrimai naudojami galutinai diagnozuoti tam tikras encefalito rūšis, ŽIV ir Laimo ligą.
Ta pati technika gali būti naudojama vėžio aptikimui. Pavyzdžiui, prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimas sujungia pacientų kraują su polikloniniais antikūnais, kad būtų galima identifikuoti vėžines ląsteles. Tyrėjai taip pat naudoja antikūnus, kad įvertintų, kaip ląstelės bendrauja ir sąveikauja. Naudodami šį metodą, mokslininkai gali nustatyti skirtumą tarp ląstelių aktyvumo normaliomis sąlygomis ir ligos procesų metu.