Fitneso ekspertai rekomenduoja treniruočių metu stengtis pasiekti ir išlaikyti pulso dažnį tam tikrame diapazone, vadinamame tiksliniu pulso dažniu. Šis širdies ritmo diapazonas skiriasi tarp asmenų, bet gali būti apskaičiuotas naudojant formulę, žinomą kaip Karvonen metodas. Apskritai formulėje atsižvelgiama į žmogaus amžių, maksimalų širdies susitraukimų dažnį ir širdies ritmą ramybės būsenoje, kad būtų galima apskaičiuoti efektyviausią pratimo pulso dažnį.
Norėdami nustatyti širdies susitraukimų dažnį pratimo metu, naudodami Karvonen metodą, pirmiausia nustatykite intensyvumo diapazoną. Netinkami asmenys ir pradedantieji mankštintis norės pradėti nuo 50 % intensyvumo, o labiau tinkantys ar patyrę treniruokliai gali norėti dirbti 65 % ar didesniu intensyvumu. Taikant Karvoneno metodą atsižvelgiama ir į žemą intensyvumo intervalo galą, ir į aukščiausią galą, kuri paprastai yra 85–90%.
Paėmus 50–85% intensyvumo intervalą, diapazoną, kuriame norima išlaikyti pratimo pulso dažnį treniruotės metu, Karvonen formulė gali būti apskaičiuojama taip: Tikslinis širdies susitraukimų dažnis (THR)= ((MaxHR – RHR) x Intensyvumas %) + RHR. Maksimalų širdies susitraukimų dažnį arba tai, kas laikoma maksimaliu saugiu širdies susitraukimų dažniu fizinio krūvio metu, galima nustatyti iš 220 atėmus savo amžių, taigi 30 metų žmogaus maksimalus širdies susitraukimų dažnis būtų 190. Širdies ritmą ramybės būsenoje galima išmatuoti imant pulsą ir skaičiuojant dūžių skaičių vieną minutę, geriausia, kai žmogus pirmą kartą atsibunda ryte.
Jei imties asmens MaxHR yra 190, RHR yra 70, o norimas intensyvumo diapazonas yra 60–85%, tada to asmens pratimų pulso dažnis gali būti apskaičiuotas naudojant Karvonen metodą. Pirmiausia reikia nustatyti žemiausią diapazono ribą: THR= ((190-70) x .60) + 70 = 142 dūžiai per minutę. Toliau – aukščiausios klasės: THR= ((190 – 70) x 85) + 70 = 172. Todėl to žmogaus pulso dažnis mankštos metu turi būti palaikomas tarp 142 ir 172 dūžių per minutę, kad pagerėtų širdies ir kraujagyslių sistemos būklė.
Tikslinio širdies susitraukimų dažnio palaikymas užtikrina, kad atliekami pratimai pagerins širdies ir kraujagyslių sveikatą. Tai taip pat yra intensyvumo rodiklis, galintis numatyti tam tikros mankštos formos efektyvumą. Tai gali padėti įvertinti jo, kaip riebalų deginimo metodo, vertę.
Mankštos metu padidėjęs deguonies poreikis raumenims reiškia, kad širdis turi plakti greičiau, kad per kraują į šiuos dirbančius raumenis tiektų didesnį deguonies kiekį, kuris panaudos jį energijos gamybai. Deguonis patenka į plaučius, kur iš širdies išpumpuotas kraujas sustoja, kad jį paimtų, o po to vėl pumpuojamas per širdį ir išnešamas į kūną. Norint pernešti didesnį deguonies kiekį per tam tikrą laiką, pavyzdžiui, 30 minučių kardio treniruotės metu, širdies susitraukimų dažnis turi padidėti nuo ramybės iki treniruotės pulso dažnio.
Širdies ir kraujagyslių sistemos tinkamumo rodiklis yra deguonies kiekis, kurį gali pernešti kraujo kiekis, išeinantis iš širdies su kiekvienu dūžiu. Sveikas žmogus deguonį pasisavins efektyviau nei nesveikas, o tai reiškia, kad jo širdžiai nereikės plakti tiek kartų per minutę, kad tiektų organizmui reikalingą deguonies kiekį. Širdies susitraukimų dažnis ramybės būsenoje (RHR) bus mažesnis, paprastai mažiau nei 70 dūžių per minutę fiziškai tinkančiam asmeniui, o pulso dažnis, atitinkantis širdies ritmą ramybės būsenoje, taip pat bus mažesnis. Širdies ir kraujagyslių sistemos lavinimas mankštinantis pagal tikslinį širdies ritmo diapazoną laikui bėgant padidins jos efektyvumą ir sumažins širdies ritmą ramybės būsenoje.