Ekonomikoje ribinės išlaidos yra papildomos išlaidos, susijusios su vieno papildomo produkto vieneto pagaminimu. Įmonės remiasi šia informacija, kad padėtų joms priimti sprendimus, susijusius su kainodara ir gamybos tikslais. Grynai konkurencinėje rinkoje ribiniai kaštai ir pasiūla visada bus vienodi. Grafiškai juos galima iliustruoti ta pačia teigiamo nuolydžio sąnaudų kreive ir jie perdengs vienas kitą kiekviename kainų taške. Tačiau rinkoje, kurioje nėra tobulos konkurencijos, ribinių sąnaudų ir pasiūlos santykis kinta ir šios dvi vertės nebėra vienodos.
Didėjant kainų lygiui, didės ir įmonių gaminamų prekių bei paslaugų kiekis. Pavyzdžiui, įmonė, kuri gamina automobilius, parduos tam tikrą vienetų skaičių už vieną kainą, tačiau jei rinkos kaina pakils, įmonė gamins daugiau automobilių, kad maksimaliai padidintų pelną. Tai taip pat yra atvirkštinė, todėl mažėjant rinkos kainoms, gamyba sumažėja.
To paties tipo ryšį taip pat galima pastebėti nagrinėjant ribines išlaidas, nors dėl skirtingų priežasčių. Mažėjančios grąžos dėsnis teigia, kad įmonėms didinant išteklius, reikalingus gamybai padidinti, ribinės sąnaudos sumažės, pasieks dugną, tada pradės augti. Norėdami suprasti, kodėl, apsvarstykite automobilių gamyklą, kurioje dirba 100 darbuotojų. Pridėjus dar 25 darbuotojus, galima padidinti gamybą ir sumažinti kiekvieno naujo automobilio ribines išlaidas. Tačiau jei įmonė pridėtų dar 100 darbuotojų, šie darbuotojai pradėtų sulėtinti vienas kitą arba trukdytų vienas kitam, todėl padidėtų ribinės sąnaudos.
Iš šio pavyzdžio matyti, kad didėjant pasiūlai, kaina taip pat didės automatiškai. Tobulos konkurencijos rinkoje įmonės nustatys gamybos normas tiksliai ten, kur kaina yra lygi ribinėms sąnaudoms. Taip elgdamiesi jie gali gauti maksimalų pelną ir efektyvumą. Atsižvelgiant į tai, kad kaina nuolat svyruoja dėl natūralių rinkos jėgų, gamybos tempai ar pasiūla taip pat nuolat keisis. Šis santykis tarp ribinių kaštų ir pasiūlos galioja kiekviename kainų taške ir išlieka, kai kaina svyruoja.
Rinkoje, kurioje ji nėra visiškai konkurencinga, šis santykis tarp ribinių kaštų ir pasiūlos nebegalioja. Pavyzdžiui, įmonė, turinti monopolį rinkoje, neprivalo reaguoti į kainų pokyčius, nes ji gali nustatyti produkto kainas. Tokio tipo rinkoje įmonė gamybos normas nustato remdamasi paklausa, o ne ribinėmis sąnaudomis.