Disleksija ir dispraksija yra atskiri sutrikimai, kurie kartais pasireiškia kartu. Pacientams, sergantiems disleksija, sunku skaityti, rašyti ir rašyti, o dispraksija yra motorinės koordinacijos sutrikimas, dėl kurio gali būti sunku atlikti smulkiosios motorikos užduotis. Gydymas yra prieinamas abiem, siekiant padėti pacientams įgyti įveikos įgūdžius, kuriuos jie gali panaudoti klasėje, darbe ir namuose. Disleksija ir dispraksija dažnai diagnozuojama ankstyvaisiais mokyklos metais, kai mokytojai pastebi, kad mokiniui sunku neatsilikti nuo savo bendraamžių.
Kiekvieno sutrikimo sunkumas gali skirtis, o skirtingų pacientų patirtis gali būti labai unikali; du disleksija sergantys žmonės nebūtinai turės tokius pačius simptomus ir gali nereaguoti į gydymą taip pat. Kai disleksija ir dispraksija atsiranda kartu, abiejų būklių apraiškos gali būti sudėtingesnės ir dažnai susikerta viena su kita. Pavyzdžiui, dėl dispraksijos gali būti sunku išmokti įskaitomai rašyti, o tai gali pabloginti disleksiją.
Pacientams, sergantiems disleksija, dažnai sunku su žodžiais, kurie skamba ir atrodo panašiai. Išmokyti juos skaityti ir rašyti gali būti sudėtinga, o tokios užduotys kaip rašyba gali būti labai sunkios. Kai kuriais atvejais disleksijos pritaikymas gali apimti tokius dalykus kaip mokinių nebausimas už prastą rašybą, pripažįstant faktą, kad jie gali nesugebėti atskirti, pavyzdžiui, „per“ ir „išmetė“ arba tarp „per“ ir „nuodugnų“. . Studentai taip pat gali lankyti dėstymo ar intensyvias pamokas, kad lavintų skaitymo ir rašymo įgūdžius aplinkoje, kurioje jų nespaudžia ir neerzina bendraamžiai.
Dispraksija gali sukelti koordinacijos stoką. Be to, kad gali kilti problemų dėl rašysenos, pacientui gali būti sunku kalbėti. Pacientams, sergantiems disleksija ir dispraksija, gali kilti sunkumų formuojant žodžius, kalbant atskirti panašius garsus ar teisingai pavadinti juos supančius objektus. Sergant oromotorine dispraksija, pacientams sunku koordinuoti burną kalbėti. Kalbos terapija gali padėti šia liga sergančiam asmeniui lavinti kalbėjimo įgūdžius, taip pat gali suteikti jam papildomų bendravimo priemonių, tokių kaip komunikacijos lenta.
Tiek disleksijos, tiek dispraksijos atveju mokinio žodinės išraiškos sunkumai nereiškia, kad jis yra lėtas ar neprotingas. Tiesą sakant, kai kurie labai žymūs mokslo bendruomenės nariai, įskaitant Albertą Einsteiną ir Pierre’ą Curie, turėjo disleksiją. Ši sąlyga turi įtakos gebėjimui kalbėti, bet nekeičia samprotavimo įgūdžių ar gebėjimo mokytis, jei medžiaga pateikiama mokiniui suprantama forma.